Dec. 26, 2018

Nedideliame mieste gyveno berniukas vardu Kostas. Jo tėtis dirbo užsienyje, todėl retai grįždavo namo, o mama budėdavo naktimis batų fabrike. Berniukui vakarus dažnai tekdavo leisti vienam. Nors mama išeidama į darbą ir liepdavo eiti miegoti laiku, Kostas mėgo panaktinėti žaisdamas kompiuterinius žaidimus ar tiesiog žiūrėdamas per langą į žvaigždėtą dangų. Vieną tokią nemigo naktį staiga į Kosto langą pasibeldė tikrų tikriausias tarsi iš jo matytų filmukų nusileidęs ateivis. Berniukas labai nustebo ir išsigando, todėl lango žaliam plikagalviui žmogeliukui, stovinčiam už stiklo ant švytinčios lėkštės neatidarė.

– Sveikas! – sušuko jam nepažįstamasis mojuodamas žalia rankute. – Įsileisk, noriu susipažinti.

– Dar ko, – purtydamas galvą atrėžę berniukas. – Man mama neleidžia su nepažįstamais kalbėtis ir svetimų į namus įsileisti. Geriau dink, kol policijos neiškviečiau, – dar pagrasino.

Tačiau keisto svečio tai nė kiek neišgąsdino ir neatrodė, kad jis rengtųsi pasitraukti. Atvirkščiai jis tik plačiai nusišypsojo ir garsiai tarė:

– Mano vardas Tutis, o tu kuo vardu?

– Kostas, – lėtai tardamas kiekvieną raidę atsakė berniukas nesumodamas, ką toliau daryti.

– Tai būkim pažįstami. Dabar gali mane įsileisti.

– Kas tu, Tuti, esi ir iš kur čia atsiradai? – kiek įsidrąsinęs paklausė Kostas.

Berniukui buvo baugu, bet ir labai smalsu, juk ne kasdien ateiviai aplanko, o ir vienam naktinėti darėsi nuobodoka.

– Aš atskridau į jūsų planetą iš Utijos. Jau labai ilgai keliauju po visatą ir vis užsuku į pakeliui sutiktas gyvenamas planetas, kad susipažinčiau bent su vienu jos gyventoju.

– Tai tu tikras ateivis? – vis dar negalėjo tuo patikėti Kostas.

– O kas yra ateivis? – paklausė Tutis.

Berniukas susimąstė bandydamas sugalvoti kaip reikėtų paaiškinti Tučiui, nes ir pats apie ateivius žinojo tik iš animacinių filmukų ir kompiuterinių žaidimų.

– Ateivis yra kitos planetos gyventojas, – paaiškino Tučiui Kostas ir kiek patylėjęs dar pridūrė: – Toks kaip tu.

Išgirdęs berniuko atsakymą Tutis ėmė juoktis.

– Kaip smagu!

– Kodėl, – nesuprato Kostas.

– Nes mes abu esame ateiviai, todėl galime draugauti.

– Ne, – dabar jau nusijuokė berniukas. – Aš visai ne ateivis, aš žmogus, žemietis. Tai tu atskridai iš kitos planetos, o ne aš.

– Taip, bet jei tu atskristum į mano planetą tai būtum ateivis?

– Hmmm..., – susimastė Kostas. – Ne, aš esu žmogus, o ateiviai yra ne žmonės.

– Tai karvė irgi yra ateivis? – nustebo Tutis.

– Žinoma, kad ne. Karvė yra gyvūnas.

– Tuomet ir aš nesu ateivis, – kiek pyktelėjo žalias žmogeliukas už lango. – Aš utietis! Ne joks ten kažkoks ateivis.

– Bet filmukuose apie tokius ateivius kaip tu rodo, – nenorėjo nusileisti Kostas. – Palauk, tuoj parodysiu.

Užmiršęs, kad bijo berniukas atidarė langą ir įjungė kompiuterį. Nelauktas svečias iš kitos planetos netruko įskristi vidun ir įsitaisyti šalia. Pasirodo, kad ir Utijos planetoje utiečiai kuria ir žiūri filmukus. Tutis net keletą savo planetoje kurtų filmukų parodė, o kai baigė pareiškė:

– Koks aš tau ateivis? Aš gi svečias.

– Gerai jau gerai, – linksmai numojo ranka Kostas, – vis tiek niekas nepatikės jei kam papasakosiu, kad mano svečias yra ateivis.

Jie linksmai praleido vakarą, o ryte, kai berniukas pabudo, savo svečio jau neberado ir Kostas net pagalvojo, kad bus viską tik susapnavęs, bet įsijungęs kompiuterį neberado jame nė vieno filmuko apie ateivius ir nusijuokė.

Dec. 26, 2018

Gandras Feliksas jau penktą vasarą sugrįžo į Ramunių kaimą, prie kurio pelkės Bliurbės viduryje augančio beržo šakose su savo pačia Zita turėjo susukęs lizdą. Pelkėje maisto jiedviem niekada netrūkdavo, tad kas vasarą gandrų pora išperėdavo ir užaugindavo jauniklius. Šią vasarą Feliksas, grįžęs iš atostogų Afrikoje išvalė ir sutvirtino lizdą, tačiau kai žmona padėjo ir ėmė perėti kiaušinius Feliksas kažko sunerimo. Gandras turėjo pasirūpinti maistu ir dažnai išskrisdavo medžioti varlių ar žvejoti žuvelių, bet kartą parskridęs pareiškė žmonai:

– Mūsų pelkėje nebėra tiek gyvūnų ir vabzdžių kaip anksčiau. Kai kurie jau beveik išnyko.

– Bet mums maisto pakaks užauginti paukštukus? – sunerimo žmona.

– Taip, žinoma, – numojo sparnu Feliksas. – Man tik neramu dėl tu gyvūnų ir vabzdžių, kurių nėra taip gausu.

– O ką mes galime dėl jų padaryti?

– Aš turiu idėją – džiaugsmingai atvertęs kaklą sukaleno snapų Feliksas. – Surašysiu visus, kurie mūsų pelkėje gyvena, suskaičiuosiu, o tuos, kurių liko mažiausiai įtrauksiu į atskirą sąrašą.

– Ir kaip tai jiems padės?

– Kaip tai, kaip? Sąrašą iškabinsiu ir visiems pranešiu, kad žinotų, kurių vabaliukų negalima lesti, kurių varlyčių nebemedžioti, kad jie neišnyktų.

– Na ir kas klausys tavęs, o dar ne visi pelkės gyventojai ir skaityti moka, – numojo pašaipiai į vyro užmačias gandrienė. – Geriau šeima pasirūpink.

Tačiau Feliksas nepaklausė žmonos ir rinkdamas maistą dar vasarai neįpusėjus visus pelkės gyvius, kurie jau beveik išnyko surašė į atskirą sąrašą, o kadangi rašė raudonu snapu tai sąrašą raudonąja knyga pavadino. Baisiai stebėjosi Felikso sąrašu kaimynas pilkasis garnys Benas, girdi, kam šio sąrašo reikia.

– Sakyk, brolau, ar mėgsti žuveles vijūnus, ar skanios tau tokios varlės kaip Raudonoji kūmutė ir Paprastoji medvarlė, o gal tik įprastas varles patinka ryti? – į garnio priekaištus klausimu atsakė Feliksas.

 – Oi, brol, ir kam dar klausi, – pasimetė Benas. – Gi pats žinai, kad vijūnai labai gardūs, o Paprastoji medvarlė ar Raudonoji kūmutė skaniausios varlės, tik kad jau seniai kada teko ragauti.

– Tai ir nebeteks greičiausiai.

– Kaip nebeteks? – išsigando kaimynas. – Negi visos jau išgaudytos?

– Dar porą šeimynų radau, kaip matai manam sąraše įrašytos, bet jei tu ar kas kitas jas susigundys pagauti tai kiti daugiau niekada šio skanėsto neberagaus. Juk geriau jas pasaugoti ir palaukti, kol jų padaugės ir tuomet mėgautis nei dabar paskutines išgaudyti ir daugiau niekada nė savo vaikams nepalikti galimybės tokio skanėsto paragauti?

Garnys susimąstė ir nieko nesakęs nuskrido savais reikalais, o kaip vėliau Feliksas sužinojo garnys visus apylinkės gandrus, garnius ir gerves aplankė ir visiems prigrasino nieko iš sąrašo neliesti bent dešimt metų, kad gardūs, bet reti gyvūnai visai neišnyktų.

Nežinia kiek ir kas paklausė Felikso, tačiau kitą vasarą gandras suskaičiavo ženkliai daugiau jo sąraše buvusių gyvūnų ir vabzdžių. Vienus netgi nusprendė iš sąrašo išbraukti, nes tiek daug jų jau buvo privisę. Džiaugėsi Feliksas, kad jo idėja pasiteisino ir pelkė vėl ima atgyti.

Jan. 20, 2018

Vasaros rytas gimęs vėjas dairėsi aplinkui. Štai skruzdė pabudusi rašosi. Štai žvirbliukas liuoksi ant šakos dairydamasis ko sulesti. Viso ryto vėjas skubėjo pasveikinti ir prie kiekvieno švelnios prisiliesti. Nors daugelis dar tik budinosi, bet vėjo pasisveikinu juos priversdavo nusišypsoti ir pasiimti su savimi geros sūnaus gabalėlį.

Taip skriejo vėjas nešdamas džiaugsmą, kol atsitrenkė į didžiulį kalną. Ir iš vienos pusės, ir iš kitos meilės bandė prisiglausti vėjas, bet paniurėlis kalnas nekreipė dėmesio. Vėjas kiek pyktelėjo ir jo pyktis privertė pūsti smarkiau. Dar ir dar kartą vėjas bandė kalną priversti nusišypsoti, bet užispyręs kalnas nė kiek neatsižvelgė į vėjo pastangas. Visai supyko vasaros ryto vėjas ir nė pats nepalajau kaip įsimylėti. Baisus ir piktas pasidarė. Virto audra ir taip pradėjo smarkiai pūsti, kad net kalno viršūnėje augėsi pušį su visomis šaknimis išrovė. Tik tuomet kalnas lėtai įsimylėjęs ir šyptelėjęs sakė:

- Dėkui, Vėjeli! Išvadavai. Seniai ta pušis mane vargino. Nieko matyti per ją nebegalėjau.

Tai išgirdęs nudžiugo vėjas ir akimirksniu nurimu. Vėl pūtė maloniai gaivindamas ir visus aplinkui džiugindamas. Net ir užsispyrusį kalną.

Jan. 20, 2018

Kartą pieštukas Tomas gyveno su trintuku Benu. Jiedu buvo geriausi draugai. Kur eidavo pieštukas ten ir trintukas. Jei pieštukas padarydavo kokią klaidą Benas ją skubiai ištaisydavo. Taip jie gyveno, kol vieną kartą Tomas sugalvojo nupiešti Beną. Pieštukas tikėjosi, kad piešiniu draugą pradžiugins, bet kai parodė portretą trintukas nė kiek neapsidžiaugė. Priešingai, supykęs tarė:

– Negi aš tau tik taip atrodau? Keli brūkšneliai baltame popieriuje ir viskas?

Tuomet nelaukęs kol draugas ką nors pasakys Benas visą jo piešinį skubiai nutrynė.

Tomas baisiausiai įsižeidė ir sušuko:

– Ką darai?! Aš neleidau, kodėl trini?

– Trinu, nes noriu, kad nupieštum mane tokį koks aš esu tau, o ne tokį, kokį mato visi, – paaiškino Benas.

Pieštukas ilgai galvojo ir pyko ant trintuko. Vis paišė ir braukė popieriaus lape negalėdamas nuspręsti ką gi jam čia reikia piešti. „Negi aš jo nematau?“ – mintyse klausė savęs Tomas ir staiga suprato, ko iš jo tikisi Benas. Pieštukas čiupo naują popieriaus lapą ir greitai ėmė piešti. Dirbo ilgai, o kai baigė baltame popieriaus labe beveik nebuvo likę tuščios vietos. Jame puikavosi didžiulė iš daugybės nuostabiausių gėlių kaspinu surišta puokštė.

Jan. 19, 2018

 Būna nutinka keistų dalykų, nors kitiems tie dalykai gali atrodyti ir visai nekeisti. Jau visą pusmetį, kiekvieną sekmadienio naktį skruzdė Eugenija, Lėlė Birutė ir dramblys Oskaras susirinkdavo mergaitės Mėtos kambaryje ir prie naktinės lemputės aptardavo savaitės įvykius. Skruzdėlė dažniausiai sukiodavosi virtuvėje ieškodama cukraus trupinėlių, kuriuos rytais skubėdamas išbarstydavo Mėtos tėtis. Eugenija sužinodavo visas savaitės naujienas iš laikraščių, nes Mėtos tėtis mėgo garsiai komentuoti straipsnių, kuriuos skaitydavo gerdamas rytinę kavą, antraštes. Tiesa, ne visada ji suprasdavo tai ką išgirdusi, bet vis tiek kruopščiai užsirašydavo, kad nepamirštų ir sekmadienio naktį visas naujienas papasakotų draugams.

 Lėlės Birutės žinios paprastai apsiribodavo mergaitės Mėtos gyvenimo įvykiais, nes jos buvo geriausios draugės. Visur kartu vaikščiodavo. Mėta visada užmigdavo apsikabinusi Birutę, kuri tik sekmadienio naktimis atsargiai, kad nepažadintų mergaitės trumpam palikdavo ją lovoje vieną. Kiekvieną savaitę lėlė turėjo ką papasakoti. Tai apie naują išmoktą žodį, tai apie piktą kaimynų šuniuką ar nubrozdintus kelius, tačiau visos jos naujienos visada prasidėdavo ir baigdavosi Mėta.

 Įdomiausias istorijas šioje draugijoje pasakodavo dramblys Oskaras, kurio patekimas naktimis į Mėtos kambarį visada draugams sukeldavo daug nerimo ir buvo gaubiamas paslapties. Niekas nesuprasdavo kaip toks didelis ir iš pažiūros nerangus Oskaras įsigudrindavo kiekvieną sekmadienio naktį tyliai, jog kartais nė jo draugai nepajusdavo, įsliūkinti pro užrakintas Mėtos namo duris, pakilti mediniais laiptais į antrą aukštą ir be triukšmo prasmukti į mergaitės kambarį. Lėlė su skruzdėle visuomet taip nudžiugdavo išvydusios Oskarą, jog skubėdavo kaip įmanoma greičiau papasakoti turimas naujienas tam, kad daugiau laiko liktų dramblio istorijoms, kurių jam niekada nepritrūkdavo iki pat ankstyvo, naujos savaitės ryto. Oskaras pasakodavo apie įvairiausius, jo draugėms niekada negirdėtus, tolimus kraštus ir juose patirtus nuotykius. Jis mėgo porinti istorijas ypač jei jo kas įdėmiai klausydavosi, bet dar labiau mėgo keliauti ir pirmai progai pasitaikius išeidavo į kokį žygį, tačiau iki sekmadienio vakaro visada grįždavo, kad pasidalintų su draugėmis kelionės įspūdžiais. Nenuostabu, jog Eugenija su Birute labai nustebo, kai atėjusios vieną sekmadienio naktį prie naktinės lemputės rado užklijuotą baltą voką ant, kurio didžiosiomis raidėmis buvo parašyta „MANO DRAUGĖMS NUO OSKARO“. Birutė nekantraudama atplėšę joms skirtą laišką ir garsiai perskaitė kas jame buvo parašyta:

– Labas, Eugenijas ir Birute. Kadangi jau apkeliavau visą pasaulį ir nebeturiu ką jums papasakoti nusprendžiau apsilankyti mėnulyje. Kelionė gali užtrukti kiek ilgiau, todėl jei nespėčiau grįžti neliūdėkite. Jūsų nenuilstantis keliautojas Oskaras.

 Draugės labai apsidžiaugė sužinojusios kur iškeliavo dramblys, tačiau kai jis negrįžo dar du sekmadienius ne juokais sunerimo. „Gal Oskarui kas nutiko?“ – svarstė Eugenija. „O gal jam menulyje patiko labiau nei su mumis?“ – nuogąstavo Birutė. Praėjus dar trims sekmadieniams Oskaras grįžo taip pat netikėtai kaip ir buvo pradingęs. Linksmai šypsodamasis prie naktinės lemputės jis straubliu mojavo draugėms kviesdamas greičiau prisijungti. Nors lėlė pyko, kad šis tiek laiko keliavo, tačiau išvydusi dramblį taip apsidžiaugė, jog jam net nepapriekaištavo. Tuo tarpu Eugenija Birutę aplenkė ir įsitaisiusi priešais Oskarą jau nekantriai laukė naujų istorijų, o jų laukti buvo vertą, nes dramblys papasakojo tokių negirdėtų dalykų, kokių jos nė neįsivaizdavo. Naktis pralėkė akimirksniu ir draugai suskubo atsisveikinti.

– Iki kito sekmadienio, jeigu vėl kur neiškeliausiu, – atsisveikino su draugėmis Oskaras.

– Tu daugiau taip netikėtai nebepradink, – papriekaištavo jam Birutė, bet jis tik nusišypsojo ir tyliais smukdamas pro duris dar pridūrė:

– Tik tie kas keliauja gali netikėtai ir grįžti.