Feb. 23, 2019

Linksmieji baubukai

 

 

 

   

 

 

 

Gal kas žino, gal nebe,
Bet palėpėse nuo seno
Visada baubai gyveno.

 

Ne po vieną ar po du
Visada gausiu būriu.
O palėpės, kuriose
Apsistoja paslapčia
Pralinksmėja tik klausyk,
Nes baubai labai linksmi.

 

Krečia pokštus viens kitam,
O dar kartais tau ir man.
Jie nemoka būt rimti,
Bet pagaut jų negali.

 

Ir, todėl ne daug kas žino,
Kad baubai nemėgsta kino,
Nežaidžia kompiuterinių
Jie visai jokių žaidimų,
Televizoriaus nežiūri
Ir žaislų jokių neturi.

 

Pamatyti tuos baubus
Gali tik maži vaikai,
Bet tik tie, kurie geri,
Bet tik tie, kurių namai
Su palėpe paprastai.

 

Tu paklausi, aš žinau,
Negi baubą pats mačiau?

 

O gi kaip gi, ir ne vieną
Visą didelę šeimyną:
Baubę mamą Adolfiną,
Tėti baubą Burbidoną,
Jų baubiuką Rikitoną,
Bet mažylį paprastai,
Rikiu šaukdavom tiktai.

 

Buvo dar trys Rikio broliai:
Gušis, Tušis ir Perolis.
Dar sesutės dvi baubytės.
Turindaila dviem kasytėm,
O linksmiausia iš visų
Berta šaukdavom vardu.

 

Tokią štai baubų šeimyną
Aptikau palėpėj namo,
Kuriame tuomet gyvenom.

 

Nors buvau tik sulig pėdu,
Pasislėpt palėpėj mėgau
Tarp senų, senų daiktų
Dulkių ir baisių vorų.

 

Ten atrasdavau lobyną
Įvairiausių gardumynų.
Ne, nevalgomų visai,
Iš istorijų tiktai.

 

Garsiai porinau visas
Aš istorijas tikras:
Apie bato karo žygį,
Stebuklingas pasagas,
Apie tai, kaip raktas senas,
Seka princui pasakas.

 

Ir netyčia visiškai
Prisistatė tie baubai.
Ėmė jie prašyt manęs,
Leist istorijas pratęst.

 

Pripažinsiu ne iškart
Mums pavyko susitart.
Nenustygdavo ramiai
Nei baubų maži vaikai,
Nei linksmuoliai jų tėvai.

 

Mano batą partizaną
Jie padarė chuliganu
Na, o seną, kiaurą kaną
Šokti privertė kankaną.

 

– Ei! – aš sušukau piktai.
– Tai ne pokštai, tai daiktai.
Jų istorijos tik rimtos,
– porinau pakėlęs pirštą.

 

– Bet iš kurgi tu žinai?
– ėmė klaust baubų vaikai.
– Tsss, – sakau – Tyliau.
Jeigu tik įsiklausai,
Jas papasakos daiktai.

 

Ir tuomet visi drauge
Įsiklausėm tyloje.

 

Senas bočiaus lagaminas
Ėmė guostis, kad kaimynas,
Kiauras skėtis Ferdinandas
Jam įsirėžė į žandus.

 

O kai mes ištaisėm tai
Puolė girtis nelauktai,
Kad važiavo į Paryžių
Ir aplankė Romą,
Kas tarp lagamino dryžių
Pasirašė: „Myliu! Toma”.

 

Jam nebaigus porinti,
Girtis ir dejuoti
Skėtis ėmė taukšti:
– Meilės reikia laukti.
Nes močiutė mano
Mėgdavo vėluoti.

 

Ji ant lagamino
Parašą suraitė,
Kai senelis kartą
Traukinį sulaikė,
Kad į jį suspėtų
Skėčiu nešina
Mergaitė.

 

Čia visi sukluso.
Ir baubų jaunėlė
Ėmė klausinėti
Kur tą meilę dėti?

 

Baubė Adolfina
Dukterį ramino:
– Meilė kaip raguolis
Arba geras pokštas
Ir skanu ir sveika
Tik kuomet prinoksta.

 

– Ar raguolis noksta?
Argi pokštas sveika?
– Ėmė juoktis vaikas,
Rikitonas paikas.

 

– Taip, raguolis kepa,
– pasiaiškino mama.
– Na, o pokštas – sveika,
Dar ir noksta, kai kada!

 

Keista ar nekeista,
Pamenu tada,
Nieks neprieštaravo
Pokštų sveikata.

 

Nežinau kiek būčiau
Su baubais draugavęs,
Krėtęs pokštus tėčiui,
Vienas išdykavęs
Jei nebūtų laikas
Eit į pirmą klasę.

 

Aaa
Dar mažas vaikas,
Sesė ilgakasė.
Perėmė baubus,
Pokštus ir daiktų kerus.