Dec. 26, 2018

Apsikabinkim

Gyveno miške ežiukas Dygliukas, kuris labai mėgo apsikabinti, tačiau dėl aštrių spyglių jo apkabinti niekas nenorėjo. Ežiukas nekreipė dėmesio į draugų priekaištus dėl spyglių. Visada, kai tik ką sutikdavo sveikindavosi ir pribėgęs stipriai apsikabindavo, todėl miško gyventojai ėmė jo vengti. Vaikščiojo vienas po mišką ežiukas ieškodamas ką galėtų apsikabinti, bet nieko nebesusitikdavo. Taip prabėgo nemažai laiko ir liūdesys apsikabino ežiuką. Tipendavo miško takeliais vienišas, nukabinęs nosį Dygliukas ir vis nieko nesusitikdavo. Net laiškų ant beržo žievės neberašė draugams į kitą mišką, mat paštininkė voveraitė nenorėdama, kad ežiukas ją apsikabinęs subadytų į Dygliuko namelį nebeužsukdavo.

Kartą į mišką, kuriame gyveno ežiukas užklydo du draugai pliušinis meškiukas Rokis ir pripučiamas dinozauras Fredas. Draugai visą laiką gyveno mieste ir miške dar nė karto nesilankė, todėl nieko apie miško gyventojus ir ežiuką Dygliuką bei jo įpročius nežinojo. Ėjo drąsiai žingsniuodami miško takučiu ir garsiai kalbėjosi apie medžius bei gėles. Miško svečiai liūdno ežiuko nepastebėjo, o Dygliukas išsigandęs niekada nematytų praeivių susisuko į dygliuotą kamuoliuką ir atstatęs spyglius ėmė laukti. Gal taip viskas būtų ir pasibaigę, bet ežiukas neištvėrė ir pašokęs sušuko:

– Sveiki!

Nieko daugiau nesakęs pribėgo prie nustebusio pliušinio meškiuko ir jį apsikabino.

– Labas, – pasisveikino dinozauras Fredas ir nusijuokė matydamas koks pasimetęs jo draugas. – Kas tu?

Ežiukas jau ketino nieko nepaaiškinęs sprukti, nes bijojo, kad meškiukas supyks, bet šis ne tik nesupyko, o taip pat stipriai apkabino Dygliuką ir džiaugsmingai su nuostaba balse tarė:

– Ar jūs miške visi taip gražiai sveikinatės?!

– Oi, – dabar jau pasimetė ežiukas. – Negi tau neskauda, neduria mano spygliukai?

– Nejuokauk, – įsiterpė pripučiamas dinozauras Fredas. – Rokis gi pliušinis, va prie manęs su tokiu pasisveikinimu geriau nesiartink. Aš bijau adatų.

Labai apsidžiaugė Dygliukas, kad pagaliau sutiko tokį, su kuriuo gali apsikabinti, bet jam vis tiek knietėjo savo rankutėmis apglėbti ir Fredą, todėl ežiukas viską papasakojo sutiktiems miško svečiams.

– Niekaip negaliu susilaikyti, vos tik ką sutinku, mane aplanko toks didelis džiaugsmas, kad tuoj puolu sveikintis ir apsikabinti, o daugeliui tai nepatinka, nes mano spygliukai jiems duria.

– Nieko baisaus, – nuramino ežiuką dinozauras.

Fredas labai mėgo vyšnių skonio kramtomąją gumą ir jos visada turėdavo su savimi, todėl greitai sukramtė didelį gumos gabalą ir apklijavo ežiuko spygliukus, kad šie nebesibadytų.

– Fui, – susiraukė meškiukas Rokis. – Dabar guma prilips prie mano kailiuko. Jau geriau spygliukai.

– Spygliai duria, – suurzgė Fredas. – O dabar ežiukas ne tik niekam neįdurs, bet ir kvepės vyšniomis.

– Ir tavo seilėmis, – atšovė jam Rokis.

Kol draugai ginčijosi ežiukas kiek pamastęs susisuko į kamuoliuką ir ėmė voliotis lapų krūvoje. Lapai prilipo prie gumos ir ši nebegalėjo ištepti meškiuko.

– Štai, dabar apsikabinkime! – sušuko laimingas ežiukas, o jį išvydę naujieji draugai pradėjo juoktis, nes iš lapų krūvos kyšojo tik ežiuko nosytė.

Netrukus visi trys apsikabino ir nieko daugiau nesakė. Džiaugėsi atradę draugystę ir vienas kitą.