Dec. 26, 2018

Mėnulio nykštukai

Nedaug kas žino, kad mėnulis yra gyvenamas ir jame auga valgomų medžių miškas. Tame miške laiką leidžia mėnulio nykštukai, kurie gali daryti stebuklus vien tik savo vaizduotės dėka, o vaizduotės jiems niekada nepritrūksta. Kartą į mėnulį užklydo vienas Kalėdų senelio elnias mat senelis vasaromis paleisdavo elnius pasiganyti, kad šie sustiprėtų artėjant žiemai, kai reiks išvežioti dovanas pasaulio vaikams. Taip besmaguriaujantį mėnulyje elnią sutiko trys nykštukai: Zikas, Zakas ir Zukas. Mėnulio nykštukai niekada nebuvo matę gyvo elnio, tad labai nustebo ir pabandė šį pagauti, bet Kalėdų senelio elnias buvo labai greitas ir net stebuklus galintys daryti nykštukai jo sugauti nesugebėjo. Pavargo besivaikydami greitą elnią nykštukai, o tas nė nesušilęs sustojo netoliese ir toliau kramtė skanių medžių lapelius.

– Iš kur tu čia atsiradai? – garsiai paklausė Zukas nesitikėdamas, kad elnias gebėtų jam atsakyti. – Mėnulyje elnių nėra ir niekada nebuvo.

– Ei, gal, kuris iš nykštukų bus jį sukūręs, – pasidalino mintimi Zikas.

Tuo tarpu išgirdęs ką kalba nykštukai, Kalėdų senelio elnias garsiai nusijuokė ir nykštukų nuostabai jiems atsakė:

– Aš nepaprastas elnias, o Kalėdų senelio.

Vos tik nykštukai atitoko ėmė elnią klausinėti kas tas Kalėdų senelis, mat apie tokį nebuvo girdėję, o kai elnias jiems viską papasakojo visi trys sutartinai ėmė prašyti nugabenti juos pas Kalėdų senelį.

– Oi, bijau supyks senelis jeigu jam šiuo metu trukdysime, – ėmė teisintis elnias. – Dabar pats dovanų pakavimo įkarštis.

– Mes būsime tylūs, tik pasižiūrėsime ir nieko neliesime, nieko neklausinėsime, – prašė elnią nykštukai.

Galiausiai elnias nusileido ir atskraidino nykštukus pas Kalėdų senelį, bet senelis įnirtingai darbavosi ruošdamas dovanas vaikams ir į svečius nekreipė dėmesio. Nykštukai slampinėjo po senelio dirbtuves ir stebėjosi žaislais, kuriuos šis pakavo į spalvotą popierių. Kiek įsidrąsinę jie pradėjo išdykauti, nes mėnulio nykštukai buvo padykę ir mėgo krėsti įvairias išdaigas. Taip bebėgiojo ir žaidė gaudynių, kol Zakas netyčia užkliuvo lentyną su stikliniais paukščiukais. Vienas paukščiukas nukrito ir sudužo. Išsigando nykštukai, o senelis išgirdęs triukšmą atsisuko ir supyko, bet nešaukė tik užsiėmė rankomis už galvos ir sudejavo:

– Ką aš dabar darysiu? Šis paukščiukas buvo dovana berniukui Mikui iš Užsienio šalies, kurioje nebeauga medžiai ir nebeskraido gyvi paukščiukai. Jis manęs jau ne pirmas Kalėdas prašo gyvo paukščiuko, bet gyvo aš nemoku padaryti. Visą lentyną stiklinių paukščiukų sukūriau, kol pavyko padaryti tokį, kad atrodytų kaip gyvas, o jūs jį ėmėt ir sudaužėt.

– Mes galime tau padėti, seneli! – visi drauge sušuko nykštukai.

Mėnulio nykštukai sustojo ratu ir ėmė burti. Nepraėjo nė minutė, o vietoje šukių krūvos po Kalėdų senelio dirbtuves pradėjo skraidyti tikrų tikriausia gyva zylutė. Kaip apsidžiaugė senelis tokiu nykštukų talentu ir puolė šiuos įkalbinėti, kad pasiliktų padirbėti Kalėdų senelio padėjėjais. Nykštukai sutiko pabandyti ir iki šiol dirba seneliui, nes jiems labai patiko pildyti gerų vaikų norus. Tad jeigu po eglute radote dovaną nuo Kalėdų senelio gali būti, kad ją sukūrė stebuklingi mėnulio nykštukai.