Dec. 26, 2018

Ateivis

Nedideliame mieste gyveno berniukas vardu Kostas. Jo tėtis dirbo užsienyje, todėl retai grįždavo namo, o mama budėdavo naktimis batų fabrike. Berniukui vakarus dažnai tekdavo leisti vienam. Nors mama išeidama į darbą ir liepdavo eiti miegoti laiku, Kostas mėgo panaktinėti žaisdamas kompiuterinius žaidimus ar tiesiog žiūrėdamas per langą į žvaigždėtą dangų. Vieną tokią nemigo naktį staiga į Kosto langą pasibeldė tikrų tikriausias tarsi iš jo matytų filmukų nusileidęs ateivis. Berniukas labai nustebo ir išsigando, todėl lango žaliam plikagalviui žmogeliukui, stovinčiam už stiklo ant švytinčios lėkštės neatidarė.

– Sveikas! – sušuko jam nepažįstamasis mojuodamas žalia rankute. – Įsileisk, noriu susipažinti.

– Dar ko, – purtydamas galvą atrėžę berniukas. – Man mama neleidžia su nepažįstamais kalbėtis ir svetimų į namus įsileisti. Geriau dink, kol policijos neiškviečiau, – dar pagrasino.

Tačiau keisto svečio tai nė kiek neišgąsdino ir neatrodė, kad jis rengtųsi pasitraukti. Atvirkščiai jis tik plačiai nusišypsojo ir garsiai tarė:

– Mano vardas Tutis, o tu kuo vardu?

– Kostas, – lėtai tardamas kiekvieną raidę atsakė berniukas nesumodamas, ką toliau daryti.

– Tai būkim pažįstami. Dabar gali mane įsileisti.

– Kas tu, Tuti, esi ir iš kur čia atsiradai? – kiek įsidrąsinęs paklausė Kostas.

Berniukui buvo baugu, bet ir labai smalsu, juk ne kasdien ateiviai aplanko, o ir vienam naktinėti darėsi nuobodoka.

– Aš atskridau į jūsų planetą iš Utijos. Jau labai ilgai keliauju po visatą ir vis užsuku į pakeliui sutiktas gyvenamas planetas, kad susipažinčiau bent su vienu jos gyventoju.

– Tai tu tikras ateivis? – vis dar negalėjo tuo patikėti Kostas.

– O kas yra ateivis? – paklausė Tutis.

Berniukas susimąstė bandydamas sugalvoti kaip reikėtų paaiškinti Tučiui, nes ir pats apie ateivius žinojo tik iš animacinių filmukų ir kompiuterinių žaidimų.

– Ateivis yra kitos planetos gyventojas, – paaiškino Tučiui Kostas ir kiek patylėjęs dar pridūrė: – Toks kaip tu.

Išgirdęs berniuko atsakymą Tutis ėmė juoktis.

– Kaip smagu!

– Kodėl, – nesuprato Kostas.

– Nes mes abu esame ateiviai, todėl galime draugauti.

– Ne, – dabar jau nusijuokė berniukas. – Aš visai ne ateivis, aš žmogus, žemietis. Tai tu atskridai iš kitos planetos, o ne aš.

– Taip, bet jei tu atskristum į mano planetą tai būtum ateivis?

– Hmmm..., – susimastė Kostas. – Ne, aš esu žmogus, o ateiviai yra ne žmonės.

– Tai karvė irgi yra ateivis? – nustebo Tutis.

– Žinoma, kad ne. Karvė yra gyvūnas.

– Tuomet ir aš nesu ateivis, – kiek pyktelėjo žalias žmogeliukas už lango. – Aš utietis! Ne joks ten kažkoks ateivis.

– Bet filmukuose apie tokius ateivius kaip tu rodo, – nenorėjo nusileisti Kostas. – Palauk, tuoj parodysiu.

Užmiršęs, kad bijo berniukas atidarė langą ir įjungė kompiuterį. Nelauktas svečias iš kitos planetos netruko įskristi vidun ir įsitaisyti šalia. Pasirodo, kad ir Utijos planetoje utiečiai kuria ir žiūri filmukus. Tutis net keletą savo planetoje kurtų filmukų parodė, o kai baigė pareiškė:

– Koks aš tau ateivis? Aš gi svečias.

– Gerai jau gerai, – linksmai numojo ranka Kostas, – vis tiek niekas nepatikės jei kam papasakosiu, kad mano svečias yra ateivis.

Jie linksmai praleido vakarą, o ryte, kai berniukas pabudo, savo svečio jau neberado ir Kostas net pagalvojo, kad bus viską tik susapnavęs, bet įsijungęs kompiuterį neberado jame nė vieno filmuko apie ateivius ir nusijuokė.