Dec. 26, 2018

Gandras gamtosaugininkas

Gandras Feliksas jau penktą vasarą sugrįžo į Ramunių kaimą, prie kurio pelkės Bliurbės viduryje augančio beržo šakose su savo pačia Zita turėjo susukęs lizdą. Pelkėje maisto jiedviem niekada netrūkdavo, tad kas vasarą gandrų pora išperėdavo ir užaugindavo jauniklius. Šią vasarą Feliksas, grįžęs iš atostogų Afrikoje išvalė ir sutvirtino lizdą, tačiau kai žmona padėjo ir ėmė perėti kiaušinius Feliksas kažko sunerimo. Gandras turėjo pasirūpinti maistu ir dažnai išskrisdavo medžioti varlių ar žvejoti žuvelių, bet kartą parskridęs pareiškė žmonai:

– Mūsų pelkėje nebėra tiek gyvūnų ir vabzdžių kaip anksčiau. Kai kurie jau beveik išnyko.

– Bet mums maisto pakaks užauginti paukštukus? – sunerimo žmona.

– Taip, žinoma, – numojo sparnu Feliksas. – Man tik neramu dėl tu gyvūnų ir vabzdžių, kurių nėra taip gausu.

– O ką mes galime dėl jų padaryti?

– Aš turiu idėją – džiaugsmingai atvertęs kaklą sukaleno snapų Feliksas. – Surašysiu visus, kurie mūsų pelkėje gyvena, suskaičiuosiu, o tuos, kurių liko mažiausiai įtrauksiu į atskirą sąrašą.

– Ir kaip tai jiems padės?

– Kaip tai, kaip? Sąrašą iškabinsiu ir visiems pranešiu, kad žinotų, kurių vabaliukų negalima lesti, kurių varlyčių nebemedžioti, kad jie neišnyktų.

– Na ir kas klausys tavęs, o dar ne visi pelkės gyventojai ir skaityti moka, – numojo pašaipiai į vyro užmačias gandrienė. – Geriau šeima pasirūpink.

Tačiau Feliksas nepaklausė žmonos ir rinkdamas maistą dar vasarai neįpusėjus visus pelkės gyvius, kurie jau beveik išnyko surašė į atskirą sąrašą, o kadangi rašė raudonu snapu tai sąrašą raudonąja knyga pavadino. Baisiai stebėjosi Felikso sąrašu kaimynas pilkasis garnys Benas, girdi, kam šio sąrašo reikia.

– Sakyk, brolau, ar mėgsti žuveles vijūnus, ar skanios tau tokios varlės kaip Raudonoji kūmutė ir Paprastoji medvarlė, o gal tik įprastas varles patinka ryti? – į garnio priekaištus klausimu atsakė Feliksas.

 – Oi, brol, ir kam dar klausi, – pasimetė Benas. – Gi pats žinai, kad vijūnai labai gardūs, o Paprastoji medvarlė ar Raudonoji kūmutė skaniausios varlės, tik kad jau seniai kada teko ragauti.

– Tai ir nebeteks greičiausiai.

– Kaip nebeteks? – išsigando kaimynas. – Negi visos jau išgaudytos?

– Dar porą šeimynų radau, kaip matai manam sąraše įrašytos, bet jei tu ar kas kitas jas susigundys pagauti tai kiti daugiau niekada šio skanėsto neberagaus. Juk geriau jas pasaugoti ir palaukti, kol jų padaugės ir tuomet mėgautis nei dabar paskutines išgaudyti ir daugiau niekada nė savo vaikams nepalikti galimybės tokio skanėsto paragauti?

Garnys susimąstė ir nieko nesakęs nuskrido savais reikalais, o kaip vėliau Feliksas sužinojo garnys visus apylinkės gandrus, garnius ir gerves aplankė ir visiems prigrasino nieko iš sąrašo neliesti bent dešimt metų, kad gardūs, bet reti gyvūnai visai neišnyktų.

Nežinia kiek ir kas paklausė Felikso, tačiau kitą vasarą gandras suskaičiavo ženkliai daugiau jo sąraše buvusių gyvūnų ir vabzdžių. Vienus netgi nusprendė iš sąrašo išbraukti, nes tiek daug jų jau buvo privisę. Džiaugėsi Feliksas, kad jo idėja pasiteisino ir pelkė vėl ima atgyti.