Jan. 19, 2018

Skruzdėlė, lėlė ir dramblys

 Būna nutinka keistų dalykų, nors kitiems tie dalykai gali atrodyti ir visai nekeisti. Jau visą pusmetį, kiekvieną sekmadienio naktį skruzdė Eugenija, Lėlė Birutė ir dramblys Oskaras susirinkdavo mergaitės Mėtos kambaryje ir prie naktinės lemputės aptardavo savaitės įvykius. Skruzdėlė dažniausiai sukiodavosi virtuvėje ieškodama cukraus trupinėlių, kuriuos rytais skubėdamas išbarstydavo Mėtos tėtis. Eugenija sužinodavo visas savaitės naujienas iš laikraščių, nes Mėtos tėtis mėgo garsiai komentuoti straipsnių, kuriuos skaitydavo gerdamas rytinę kavą, antraštes. Tiesa, ne visada ji suprasdavo tai ką išgirdusi, bet vis tiek kruopščiai užsirašydavo, kad nepamirštų ir sekmadienio naktį visas naujienas papasakotų draugams.

 Lėlės Birutės žinios paprastai apsiribodavo mergaitės Mėtos gyvenimo įvykiais, nes jos buvo geriausios draugės. Visur kartu vaikščiodavo. Mėta visada užmigdavo apsikabinusi Birutę, kuri tik sekmadienio naktimis atsargiai, kad nepažadintų mergaitės trumpam palikdavo ją lovoje vieną. Kiekvieną savaitę lėlė turėjo ką papasakoti. Tai apie naują išmoktą žodį, tai apie piktą kaimynų šuniuką ar nubrozdintus kelius, tačiau visos jos naujienos visada prasidėdavo ir baigdavosi Mėta.

 Įdomiausias istorijas šioje draugijoje pasakodavo dramblys Oskaras, kurio patekimas naktimis į Mėtos kambarį visada draugams sukeldavo daug nerimo ir buvo gaubiamas paslapties. Niekas nesuprasdavo kaip toks didelis ir iš pažiūros nerangus Oskaras įsigudrindavo kiekvieną sekmadienio naktį tyliai, jog kartais nė jo draugai nepajusdavo, įsliūkinti pro užrakintas Mėtos namo duris, pakilti mediniais laiptais į antrą aukštą ir be triukšmo prasmukti į mergaitės kambarį. Lėlė su skruzdėle visuomet taip nudžiugdavo išvydusios Oskarą, jog skubėdavo kaip įmanoma greičiau papasakoti turimas naujienas tam, kad daugiau laiko liktų dramblio istorijoms, kurių jam niekada nepritrūkdavo iki pat ankstyvo, naujos savaitės ryto. Oskaras pasakodavo apie įvairiausius, jo draugėms niekada negirdėtus, tolimus kraštus ir juose patirtus nuotykius. Jis mėgo porinti istorijas ypač jei jo kas įdėmiai klausydavosi, bet dar labiau mėgo keliauti ir pirmai progai pasitaikius išeidavo į kokį žygį, tačiau iki sekmadienio vakaro visada grįždavo, kad pasidalintų su draugėmis kelionės įspūdžiais. Nenuostabu, jog Eugenija su Birute labai nustebo, kai atėjusios vieną sekmadienio naktį prie naktinės lemputės rado užklijuotą baltą voką ant, kurio didžiosiomis raidėmis buvo parašyta „MANO DRAUGĖMS NUO OSKARO“. Birutė nekantraudama atplėšę joms skirtą laišką ir garsiai perskaitė kas jame buvo parašyta:

– Labas, Eugenijas ir Birute. Kadangi jau apkeliavau visą pasaulį ir nebeturiu ką jums papasakoti nusprendžiau apsilankyti mėnulyje. Kelionė gali užtrukti kiek ilgiau, todėl jei nespėčiau grįžti neliūdėkite. Jūsų nenuilstantis keliautojas Oskaras.

 Draugės labai apsidžiaugė sužinojusios kur iškeliavo dramblys, tačiau kai jis negrįžo dar du sekmadienius ne juokais sunerimo. „Gal Oskarui kas nutiko?“ – svarstė Eugenija. „O gal jam menulyje patiko labiau nei su mumis?“ – nuogąstavo Birutė. Praėjus dar trims sekmadieniams Oskaras grįžo taip pat netikėtai kaip ir buvo pradingęs. Linksmai šypsodamasis prie naktinės lemputės jis straubliu mojavo draugėms kviesdamas greičiau prisijungti. Nors lėlė pyko, kad šis tiek laiko keliavo, tačiau išvydusi dramblį taip apsidžiaugė, jog jam net nepapriekaištavo. Tuo tarpu Eugenija Birutę aplenkė ir įsitaisiusi priešais Oskarą jau nekantriai laukė naujų istorijų, o jų laukti buvo vertą, nes dramblys papasakojo tokių negirdėtų dalykų, kokių jos nė neįsivaizdavo. Naktis pralėkė akimirksniu ir draugai suskubo atsisveikinti.

– Iki kito sekmadienio, jeigu vėl kur neiškeliausiu, – atsisveikino su draugėmis Oskaras.

– Tu daugiau taip netikėtai nebepradink, – papriekaištavo jam Birutė, bet jis tik nusišypsojo ir tyliais smukdamas pro duris dar pridūrė:

– Tik tie kas keliauja gali netikėtai ir grįžti.