Jan. 17, 2018

Stebuklo sargas

Jau penktos, Užvenčio pievos šoklių kartos, saugomas stebuklas vakare turėjo būti atskleistas Aloyzui. Niekas, išskyrus Stebuklo sergėtojąnežinojo kas tai, todėl perimti šią paslaptį reiškė didžiulę garbę ir atsakomybę. Kiekvienas šoklys nuo mažens laukė ir vylėsi tapti Stebuklo saugotoju, tačiau Aloyzas ne tik nesitikėjo, bet ir nenorėjo tokių pareigų. Šokinėti pievoje, žaisti su draugais, griežti smuikeliu ir šildytis saulutėje tik tai ir terūpėjo jaunajam šokliui, todėl kai Stebuklo sergėtojas paskelbė, jog savo įpėdiniu pasirinko jį nustebo ne tik Aloyzas, bet ir likusieji šokliai.

Stebuklo sergėtojas visada atrodė rimtas ir susikaupęs, neišdykavo, nešokinėdavo ir tikrai neskraidydavo įsikibęs pienės pūką, kaip tai mėgo daryti Aloyzas. Kas akimirką artėjant vakarui jaunasis šoklys vis labiau pergyveno, kad ir jam netrukus teks surimtėti bei atsisakyti to ką jis taip mėgo. „Kodėl aš? Juk net kiti šokliai mano, kad esu prasčiausias iš pasirinkimų?“ – nedavė jam ramybės neatsakyti klausimai, mat vyresnysis pasirinkdamas pamainą sau nieko nepaaiškino. „Kažin kas nutiktų jei atsisakyčiau? Ne, to dar nėra buvę... Manęs niekas nesuprastų“ – svarstė gulėdamas pievoje ant gysločio lapo ir stebėdamas danguje plaukiančius debesis šokliukas.

– Ech, norėčiau likti laisvas kaip šie debesys ir keliauti po pasaulį, – atsidusęs garsiai pats sau ištarė būsimasis stebuklo sargas ir labai nustebo išgirdęs juoką. – Kas čia?!

– Tai aš, Aloyzai, – pasigirdo ramus Stebuklo sergėtojo balsas iš už gysločio. – Jaučiau, kad tu nerimauji dėl šiandienos vakaro, tad užsukau pažiūrėti kaip laikaisi, – netrukus tarė iš už augalo kyštelėjusi žila vyriausiojo šoklio galva. – Kaip matau buvau teisus, tu nerimauji.

Jaunasis šoklys įsitempė ir pasijutęs kiek nepatogiai pasimuistė galvodamas ką atsakyti.

– Turiu klausimą. Kodėl aš? – galiausiai paklausė jis.

– O kodėl ne? Kuo tu prastesnis nei kiti?

– Aš nerimtas, man vėjai švilpauja galvoje. Kaip aš susidorosiu su tokiomis svarbiomis pareigomis?

Stebuklo saugotojas tik nusišypsojo ir numojęs ranka į tokius jaunuolio pasiteisinimus stryktelėjo šalia taip pat kaip ir Aloyzas išsitiesdamas visu kūnu ant gysločio.

– Tu bijai, to kas nauja ir tai normalu. Aš taip pat jaudinausi, kai mane pasirinko, bet kaip matai man pavyko. Manau puikiai susitvarkysi ir tu.

– Jums dabar lengva tai sakyti, kai viskas jau baigėsi, o man visa tik prasideda, – paprieštaravo vyresniajam jaunuolis.

Stebuklo sergėtojas nieko neatsakė tik atsilošė ir keletą akimirkų tiesiog stebėjo dangų, o tuomet neatsisukdamas į pašnekovą pasakė:

– Matai saulę? Be jos mes neišgyventume. Ji kas rytą pakyla ir šviečia šildydama visus. Neskirsto į padaužas ir paklusniuosius. Šildo visus vienodai.

– Taip, bet tai juk saulė, ji tokia.

– Kokia, Aloyzai? Nepaprasta ar įprasta? Vienintelė, bet nuobodi? Kokia ji tau, Aloyzai?

Šokliukas stebėdamas dangų ir kaip vienas iš jo pūkuotų draugų užlenda, kuriam laikui užstodamas saulę susimastė: „Keisti tie vyriausiojo šoklio klausimai. Saulė yra saulė.“.

– Nežinau teisingo atsakymo, – galiausiai prisipažino jis Stebuklo sargui.

– Nėra teisingo atsakymo, Aloyzai. Saulė yra saulė, – nusišypsojęs pašnekovui atsakė šoklių vyresnysis, o Aloyzas mintyse sušuko: „Taigi taip ir galvojau!”, bet garsiai nieko pasakė. – Tačiau pagalvok jei jos nebūtų, jei vieną rytą ji tiesiog nepakiltų? – paklausė sargas.

Aloyzas vėl susimąstė mintyse ieškodamas teisingo atsakymo ir netrukus kiek išsigandęs sušuko:

– Būtų baisu!

– O dabar pasakyk kas nutiktų jei neturėtumėm stebuklo, kurį galėtumėme panaudoti nutikus tokiai nelaimei ir vėl saulę pakviesti?

– Taip, bet... – nebaigė minties Aloyzas, supratęs, ką jam norėjo pasakyti vyriausiasis. – Ir vis gi, kodėl aš? Juk stebuklą saugoti yra tokia didelė atsakomybė?

– Nes tu pats nežinai kiek daug gali. Man būtent tokio šokliuko šiam darbui ir reikėjo. Aloyzai, aš noriu pakviesti tave išbandymui, nes tikiu tavimi ir noriu, kad tu patikėtum savimi.

Jaunasis šokliukas ėmė galvoti. Niekas juo anksčiau netikėjo. Visi kritikavo, aiškino kaip gyventi ir barė sakydami, jog jam tik vėjai švilpauja galvoje bei nieko gero iš  jo jau nebeišaugs, o dabar net pats Stebuklo sergėtojas jam nori patikėti penkių šoklių kartų saugomą paslaptį. Aloyzą apgaubė šiltas ir geras jausmas, staiga jis pasijuto svarbus ir reikalingas. Tai pakeitė jį. Jaunasis šokliukas nebejautė tokio nerimo ir pats nebesuprato kodėl, tačiau pradėjo tikėti tuo, jog gali būti geras Stebuklo sergėtojas, tad tarė:

– Gerai, aš pasistengsiu būti geras Stebuklo sargas.

– Šaunuolis, aš tai visada žinojau, – atsakė jam šoklių vyresnysis ir stryktelėjo ant pienės pūko, o tada Aloyzo nuostabai pačiupo keletą pūko sėkliukių ir drauge su jomis nusklendė oru taip, kaip darydavo tik Aloyzas. – Saugoti stebuklą sunku, bet tam nereikia tapti kažkuo kitu, būk savimi, Aloyzai, ir tau bus lengviau būti Stebuklo sergėtoju! – nuskriedamas dar šūktelėjo vyresnysis.

Vakare Aloyzas jau nebesijaudino. Šventė, kurios metu jis buvo paskelbtas naujuoju Stebuklo sergėtoju praėjo puikiai. Visi šokliukai gerai nusiteikę sveikino Aloyzą ir gyrė jį, nes žinojo, kad jam teks didžiulė atsakomybė, todėl visi norėjo parodyti, kaip jį palaiko, patapšnoti jam per petį ar tiesiog pasakyti vieną kitą padrąsinantį žodį. Taip su visais besikalbant sutemo ir atėjo laikas perimti stebuklo naštą. Tam ant didžiulio Užvenčio pievos akmens šokliukai iš smilgų supynė palapinę. Kai Aloyzas į ją įžengė, čia jo jau laukė senasis Stebuklo sergėtojas.

– Štai ir atėjo laikas tau sužinoti, kad stebuklas, kuris mums suteikia viltį nuo šiol esi tu, – taip kalbėdamas pasitiko Aloyzą Stebuklo sergėtojas.

– Ką? Taip, aš pasirengęs. Galite sakyti ką turiu žinoti, – kiek pasimetęs atsakė Aloyzas.

– Aš jau pasakiau viską ką tu turi žinoti.

– Kaip tai? – nesuprato jaunasis Stebuklo sergėtojas. – O tai kur tas stebuklas, kurį turiu saugoti? Išmokykite mane kaip jį panaudoti jeigu prireiktų.

– Aloyzai, tai tu ir esi tas stebuklas. Tiksliau jokio stebuklo nėra, tačiau šokliukams gera žinoti, jog stebuklas yra ir prireikus gali juos išgelbėti. Tai suteikia jiems viltį. Tavo pareiga išsaugoti šią viltį. Ar supranti, Aloyzai?

Aloyzas suprato. Ir supratęs tą pat akimirką suvokė, kokia sunki ši paslaptis vienam šokliukui.

– O jeigu mums prireiks stebuklo? – staiga paklausė jis.

– Stebuklas tėra vienas, jį galima panaudoti tik vieną kartą, o visi sunkumai su kuriais susiduriame yra įveikiami. Stebuklo visada gali prireikti ateityje jei nepakiltų saulė, – mąsliai žvelgdamas jaunuoliai į akis paaiškino jam vyresnysis ir apkabinęs jį per pečius tarsi guosdamas patapšnojo jam per petį, o tada išėjo iš palapinės palikęs naująjį Stebuklo sergėtoją priimti sunkią žinojimo naštą.