Jan. 20, 2018

Ryto vėjas

Vasaros rytas gimęs vėjas dairėsi aplinkui. Štai skruzdė pabudusi rašosi. Štai žvirbliukas liuoksi ant šakos dairydamasis ko sulesti. Viso ryto vėjas skubėjo pasveikinti ir prie kiekvieno švelnios prisiliesti. Nors daugelis dar tik budinosi, bet vėjo pasisveikinu juos priversdavo nusišypsoti ir pasiimti su savimi geros sūnaus gabalėlį.

Taip skriejo vėjas nešdamas džiaugsmą, kol atsitrenkė į didžiulį kalną. Ir iš vienos pusės, ir iš kitos meilės bandė prisiglausti vėjas, bet paniurėlis kalnas nekreipė dėmesio. Vėjas kiek pyktelėjo ir jo pyktis privertė pūsti smarkiau. Dar ir dar kartą vėjas bandė kalną priversti nusišypsoti, bet užispyręs kalnas nė kiek neatsižvelgė į vėjo pastangas. Visai supyko vasaros ryto vėjas ir nė pats nepalajau kaip įsimylėti. Baisus ir piktas pasidarė. Virto audra ir taip pradėjo smarkiai pūsti, kad net kalno viršūnėje augėsi pušį su visomis šaknimis išrovė. Tik tuomet kalnas lėtai įsimylėjęs ir šyptelėjęs sakė:

- Dėkui, Vėjeli! Išvadavai. Seniai ta pušis mane vargino. Nieko matyti per ją nebegalėjau.

Tai išgirdęs nudžiugo vėjas ir akimirksniu nurimu. Vėl pūtė maloniai gaivindamas ir visus aplinkui džiugindamas. Net ir užsispyrusį kalną.