Feb. 24, 2019
„Viską susapnuoti dar kartą“ – knyga visiems, kas mėgsta svajoti. Pasaka jus nukels į Miego pasaulį, kuriame bent trumpam galėsite atsiriboti nuo kasdienybės ir pasidžiaugti stebuklais. Tai knyga apie svajones, vaiko pasąmonės kuriamą kitokį pasaulį, kuriame vaizduotė jį įsuka į begalę linksmų nuotykių drauge įtraukiančių skaitytoją ir kviečiančių jį pažvelgti į viską kitomis akimis.
Robertas, Tiktaktikas, Laima, Jonas – svajotojai, priimantys gyvenimą kaip iššūkį ir siekiantys išnaudoti visas jiems suteiktas galimybes. Svarbiausia tai, kad nepaisant visų sunkumų, jie išsaugo draugystę širdyje ir prisiminimuose.
Feb. 24, 2019

Kartą prie upelio apsigyveno maži kailiniuoti padarėliai kukiai. Pastatė tiltelį, bet paskui taip susipyko, kad ėmė visokias baisybes vieni apie kitus pliaukšti. Taip ir būtų pykęsi iki šiol, jei kukis Noris nebūtų įkritęs į upelį ir jo nebūtų sučiupęs jo priešas Joris. Nuo to viskas ir prasidėjo. Paaiškėjo, jog aplinkui dedasi tiek įdomybių, kad kukių kivirčas – vieni juokai, palyginti su Baisuklio stūgavimu naktį, laumės kerais, o ypač su gruzdžiais, gyvenančiais karklynės pelkėje. Ir dar – kad didelėje bėdoje gali pagelbėti net patys mažiausi padarėliai, tokie kaip bičių piemenaitė prunkštė Pilė. Arba murkiantis sliekas Pakasyktukas.

Feb. 23, 2019

 

 

 

   

 

 

 

Gal kas žino, gal nebe,
Bet palėpėse nuo seno
Visada baubai gyveno.

 

Ne po vieną ar po du
Visada gausiu būriu.
O palėpės, kuriose
Apsistoja paslapčia
Pralinksmėja tik klausyk,
Nes baubai labai linksmi.

 

Krečia pokštus viens kitam,
O dar kartais tau ir man.
Jie nemoka būt rimti,
Bet pagaut jų negali.

 

Ir, todėl ne daug kas žino,
Kad baubai nemėgsta kino,
Nežaidžia kompiuterinių
Jie visai jokių žaidimų,
Televizoriaus nežiūri
Ir žaislų jokių neturi.

 

Pamatyti tuos baubus
Gali tik maži vaikai,
Bet tik tie, kurie geri,
Bet tik tie, kurių namai
Su palėpe paprastai.

 

Tu paklausi, aš žinau,
Negi baubą pats mačiau?

 

O gi kaip gi, ir ne vieną
Visą didelę šeimyną:
Baubę mamą Adolfiną,
Tėti baubą Burbidoną,
Jų baubiuką Rikitoną,
Bet mažylį paprastai,
Rikiu šaukdavom tiktai.

 

Buvo dar trys Rikio broliai:
Gušis, Tušis ir Perolis.
Dar sesutės dvi baubytės.
Turindaila dviem kasytėm,
O linksmiausia iš visų
Berta šaukdavom vardu.

 

Tokią štai baubų šeimyną
Aptikau palėpėj namo,
Kuriame tuomet gyvenom.

 

Nors buvau tik sulig pėdu,
Pasislėpt palėpėj mėgau
Tarp senų, senų daiktų
Dulkių ir baisių vorų.

 

Ten atrasdavau lobyną
Įvairiausių gardumynų.
Ne, nevalgomų visai,
Iš istorijų tiktai.

 

Garsiai porinau visas
Aš istorijas tikras:
Apie bato karo žygį,
Stebuklingas pasagas,
Apie tai, kaip raktas senas,
Seka princui pasakas.

 

Ir netyčia visiškai
Prisistatė tie baubai.
Ėmė jie prašyt manęs,
Leist istorijas pratęst.

 

Pripažinsiu ne iškart
Mums pavyko susitart.
Nenustygdavo ramiai
Nei baubų maži vaikai,
Nei linksmuoliai jų tėvai.

 

Mano batą partizaną
Jie padarė chuliganu
Na, o seną, kiaurą kaną
Šokti privertė kankaną.

 

– Ei! – aš sušukau piktai.
– Tai ne pokštai, tai daiktai.
Jų istorijos tik rimtos,
– porinau pakėlęs pirštą.

 

– Bet iš kurgi tu žinai?
– ėmė klaust baubų vaikai.
– Tsss, – sakau – Tyliau.
Jeigu tik įsiklausai,
Jas papasakos daiktai.

 

Ir tuomet visi drauge
Įsiklausėm tyloje.

 

Senas bočiaus lagaminas
Ėmė guostis, kad kaimynas,
Kiauras skėtis Ferdinandas
Jam įsirėžė į žandus.

 

O kai mes ištaisėm tai
Puolė girtis nelauktai,
Kad važiavo į Paryžių
Ir aplankė Romą,
Kas tarp lagamino dryžių
Pasirašė: „Myliu! Toma”.

 

Jam nebaigus porinti,
Girtis ir dejuoti
Skėtis ėmė taukšti:
– Meilės reikia laukti.
Nes močiutė mano
Mėgdavo vėluoti.

 

Ji ant lagamino
Parašą suraitė,
Kai senelis kartą
Traukinį sulaikė,
Kad į jį suspėtų
Skėčiu nešina
Mergaitė.

 

Čia visi sukluso.
Ir baubų jaunėlė
Ėmė klausinėti
Kur tą meilę dėti?

 

Baubė Adolfina
Dukterį ramino:
– Meilė kaip raguolis
Arba geras pokštas
Ir skanu ir sveika
Tik kuomet prinoksta.

 

– Ar raguolis noksta?
Argi pokštas sveika?
– Ėmė juoktis vaikas,
Rikitonas paikas.

 

– Taip, raguolis kepa,
– pasiaiškino mama.
– Na, o pokštas – sveika,
Dar ir noksta, kai kada!

 

Keista ar nekeista,
Pamenu tada,
Nieks neprieštaravo
Pokštų sveikata.

 

Nežinau kiek būčiau
Su baubais draugavęs,
Krėtęs pokštus tėčiui,
Vienas išdykavęs
Jei nebūtų laikas
Eit į pirmą klasę.

 

Aaa
Dar mažas vaikas,
Sesė ilgakasė.
Perėmė baubus,
Pokštus ir daiktų kerus.

Jan. 1, 2019

Kartą gyveno juodabarzdis piratas Ronas, kuris plėšikavo plaukiodamas dideliu rožiniu laivu. Draugų jis beveik neturėjo, bet ne todėl, jog buvo žiaurus ir nuožmus plėšikas. Kiti piratai juokdavosi iš jo laivo spalvos ir juodu flomasteriu nupieštos barzdos. Niekas drauge su juo tuo laivu plaukti nenorėdavo. Juodabarzdis dėl to visai nepergyveno, nes turėjo du ištikimus bendražygius Radaisą ir Aloyzą Negailestingąjį, bet ir šie buvo ne žmonės. Su savo vieninteliais draugais Juodabarzdis piratas susitiko labai seniai, dar vaikystėje kuomet plėšikavo tik apleistose jo salos pakrantėse ir puldavo tik popierinius laivelius.

Sykį Ronas vaikštinėdamas paplūdimiu sutiko keistą, jam niekada nematytą padarą.

–  Kas tu? – atsargiai eidamas ratu aplink nepažįstamąjį ir virš galvos grėsmingai sukdamas medinį kardą paklausė Ronas.

Būtybė, visa apžėlusi tankiu, ilgu kailiu, kuris slėpė jos akis, ausis ir nosį vietoje atsakymo tik piktai suurzgė. Rono, tuomet dar be barzdos, toks nepažįstamojo elgesys neišgąsdino. Jis užsimojo kardu ir drąsiai žengė link priešiškai nusiteikusio kudliaus, bet tuomet šis žaibiškai stryktelėjo jo link ir apsivijęs plaukuotomis letenomis akimirksniu prispaudė jaunąjį piratą prie žemės. Ronas nė nespėjo suvokti kas nutiko, kai iš jį užpuolusio kupsto plaukų išlindo ilgas liežuvis ir lyžtelėjo per veidą.

– Fui! – sušuko Ronas visaip bandydamas atsikratyti užpuoliko.

Vėliau paaiškėjo, kad tas plaukais apaugęs nepažįstamasis buvo ne kas kitas, o jau beveik išnykusios rūšies, kurią kadaise žmonės šunimis vadino, atstovas. Netruko Ronas su juo susidraugauti ir prisijaukinti bei vardą kudlotam padarui sugalvoti. Vėliau piratas nė pats nebeprisiminė kodėl, bet tuomet pirmąjį savo bičiulį jis pavadino Aloyzu Negailestinguoju. Taip kudlotas šuo ir liko šaukiamas Aloyzo vardu, o Negailestingojo prievardžiu papildomas tik tuomet, kai Ronas supykdavo.

Netrukus po to, kai Ronas susipažino su Aloyzu jis sutiko ir Radaisą. Tiksliau, ją aptiko Aloyzas kartą išrausęs iš šiukšlių krūvos dar visai mažytę. Ronas ją priglaudė ir užaugino nors niekas negalėjo suprasti kam jam reikalinga draugė žiurkė. Iš pradžių žiurkę jis vadino Mažąją Zuza, bet vėliau pradėjo šaukti ją Radaisos vardu, mat ši ūgtelėjusi ėmė tempti į Rodo namus įvairiausius smulkius ir dažnai niekam nebereikalingus daiktus.

Su šiais bendražygiais Ronas užaugo ir pradėjo pirato karjerą, kai tik į jo salą Šiukšlių jūroje bangos išmetė apgadintą burlaivį. Laivą jaunasis piratas pats suremontavo ir nudažė sodriai rožine spalva. Mat tik tokių dažų tuo metu gavo. Rodas iš prigimties buvo labai užsispyręs ir niekuomet nekeisdavo nuomonės, todėl laivo nebeperdažė. Per keletą metų Šiukšlių jūroje Rono piratų įgula tapo vienvaldžiais plėšikais ir čia kiti piratai vengdavo užsukti. Tiesa, retai kada užsukdavo ir kiti laivai, nes plaukti per vandens paviršiuje plūduriuojančių plastmasinių maišelių ir butelių jūrą niekas nesiverždavo ir tik retais atvejais audros ar vedini prekybos su salų gyventojais užklysdavo laivai, kurių čia be šiukšlių smarvės dar tykodavo ir Rono rožinis laivas. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Juodabarzdis Šiukšlių jūros piratas nebuvo beširdis ir apiplėšdavo tik tuos laivus, kurių triumuose aptikdavo prekių supakuotų į plastikines pakuotes. Nekentė jis plastiko, nes šis jo namus pavertė šiukšlynu.

Kartą plastikinių šiukšlių ir žydro dangaus horizonte Aloyzas pastebėjo juodų dūmų kamuolius ir apie tai suskubo pranešti Ronui. Vos išgirdęs neramų draugo lojimą Juodabarzdis piratas taip pat pamatė į dangų kylančių dūmų stulpus, o netrukus vėjas atnešė ir siaubingą smarvę. Kuo arčiau rožinis piratų laivas plaukė dūmų link tuo sunkiau darėsi kvėpuoti, tačiau Ronas nė neketino apgręžti laivo. Jo galvoje sukosi siaubinga mintis, jog kažkas bus padegęs Šiukšlių jūrą. Čia buvo tiek plastmasės, kad ugnis galėjo degti kiaurus metus skleisdama nuodingus dūmus ir taip išnaikindama gyvybės likučius Rono gimtinėje. Priplaukęs ganėtinai arti, kad galėtų įvertinti situaciją ir nesudegintų laivo Juodabarzdis išvydo tai ko labiausiai bijojo. Didžiulė šiukšlių sankaupa dydžiu prilygstanti jo gimtajai salai degė atvira liepsna ir lėtai plaukdama skleidė ugnį jūroje. Dar kiek ir visa Šiukšlių jūra paskęs liepsnose.

– Ką darysime, Aloyzai? – prisidengęs veidą ranka nuo dūmų, kurie griaužė gerklę kreipėsi į bendražygį laivo kapitonas, o šis atsakydamas jam ėmė loti jūros link. – Taip, tu teisus, bet žinai, kaip nenoriu likti skolingas Fredui?

Aloyzas tik suurzgė ir Juodabarzdis suprato, ką šis nori pasakyti. Nebuvo laiko išdidumui.

– Radaisa, atnešk Fredo dūdelę! – suriko Ronas ir iškarto užsikosėjo.

Žiurkė mitriai nuskuodė į kapitono kajutę ir netrukus grįžo nešina nediduke, dailiai išraižyta įvairiais ornamentais bambukine dūdele.

– Ačiū, Radaisa, – atsiduso piratas. – Tvirtai įsikibkite, – prieš imdamas pūsti dar perspėjo draugus.

Vos tik Ronas porą sykių sugrojo linksmą melodiją paslaptingąja Fredo dūdele, atrodytų visa Šiukšlių jūra suburbuliavo ir netrukus visai šalia rožinio laivo sprogo šiukšlių fontanas į visas puses taškydamas maišelius ir plastiko butelius. „Pusę dienos reikės kol laivo denį iškopsiu“ – mintyse nusikeitė Juodabarzdis, tačiau iš jūros gelmių išnirusiai pabaisai nieko nepasakė tik sukandęs dantis nusišypsojo ir sušuko:

– Fredai, drauguži, kaip smagu tave matyti! Džiaugiuosi, kad laikaisi susitarimo ir atsiliepei į mano pagalbos šauksmą.

Didesnis už visą pirato laivą milžiniškas raudonas aštuonkojis buvo vienintelis likęs gyvūnas visoje Šiukšlių jūroje. Jis kažkaip sugebėjo prisitaikyti ir netgi užaugti iki dar niekam neregėto dydžio. Fredas dabar didelėmis akimis spoksojo į rožinio laivo įgulą ir savo grėsmingais čiuptuvais sklaidė vandenyje plūduriuojančias šiukšles. „Po šimts perkūnų, tas gigantas nuo tada, kai paskutinį kartą jį mačiau bus priaugęs dar kokią toną“ – mintyse nusikeikė Ronas. „Gal jis šiukšles ryja, kad taip auga? Ne, plastiko niekas gi nevirškina“.

– Fredai, liksiu tau skolingas, bet juk ir pats matai mūsų jūra dega? Jei nieko nedarysime ugnis išplis ir užnuodys dūmais salų gyventojus. Žinai, kad netrukdyčiau tavęs jei galėčiau pats ją užgesinti.

Aštuonkojis nieko neatsakė tik kiek palūkuriavo kažką mąstydamas ir staiga pradingo po plastiko šiukšlėmis. Netrukus jis išnėrė kiek arčiau degančios sankaupos ir ėmė sukti aplink ją ratus keldamas vis didesnes bangas, o vėliau tiesiog šovė į orą ir tėkšdamasis žemyn sukėlė tokius vandens purslus, kad šie akimirksniu užliejo ugnį ir ją užgesino. Dėl Fredo sukeltų bangų teko rimtai paplušėti piratų komandai, kad šios neapverstų ir nepaskandintų jų laivo, bet patyrusi įgula susidorojo su užduotimi ir netrukus visi džiaugėsi įveikę netikėtą pavojų.

Pamažu vis plonėjant pavieniams dūmų siūleliams aštuonkojis vėl išniro prie Rono laivo ir garsiai kažką sugargė.

– Gerai, gerai aš skolingas niekada neliksiu. Ko nori? – atsakė Juodabarzdis, akivaizdžiai patenkintas, kad pavyko užgesinti gaisrą.

Fredas dabar kiek tyliau ir trumpiau gargtelėjo ir per laivo bortus į denį įšliaužė trys iš aštuonių jo čiuptuvų, kurie buvo storesni už pirato laivo bures laikančius stiebus. Vos metęs akį Ronas suprato, kokios paslaugos reikia Fredui. Apie jo čiuptuvus apsivijusios ir įaugusio įvairios plastiko atliekos akivaizdžiai veržė ir kėlė skausmą peraugusiam aštuonkojui. Atsiraitojęs rankoves ir padedamas bendražygių Juodabarzdis ėmėsi darbo ir nesustojo nė akimirkai pailsėti kol neišvalė visų čiuptuvų.

– Štai ir atsiskaitę, – atgalia ranka šluostydamasis prakaitą tarstelėjo Ronas nukirpdamas paskutine plastiko viją nuo Fredo.

Aštuonkojis smagiai kažką, tik piratui suprantama kalba, sugargė ir paniręs po šiukšlėmis pradingo palikęs rožinio laivo įgulą valyti denį.

– Ne, jei taip ir toliau tai visas pasaulis pavirs šiukšlėmis, – piktai atsiduso pavargęs Ronas. – Reikia kažką daryti.

Dec. 26, 2018

Gyveno miške ežiukas Dygliukas, kuris labai mėgo apsikabinti, tačiau dėl aštrių spyglių jo apkabinti niekas nenorėjo. Ežiukas nekreipė dėmesio į draugų priekaištus dėl spyglių. Visada, kai tik ką sutikdavo sveikindavosi ir pribėgęs stipriai apsikabindavo, todėl miško gyventojai ėmė jo vengti. Vaikščiojo vienas po mišką ežiukas ieškodamas ką galėtų apsikabinti, bet nieko nebesusitikdavo. Taip prabėgo nemažai laiko ir liūdesys apsikabino ežiuką. Tipendavo miško takeliais vienišas, nukabinęs nosį Dygliukas ir vis nieko nesusitikdavo. Net laiškų ant beržo žievės neberašė draugams į kitą mišką, mat paštininkė voveraitė nenorėdama, kad ežiukas ją apsikabinęs subadytų į Dygliuko namelį nebeužsukdavo.

Kartą į mišką, kuriame gyveno ežiukas užklydo du draugai pliušinis meškiukas Rokis ir pripučiamas dinozauras Fredas. Draugai visą laiką gyveno mieste ir miške dar nė karto nesilankė, todėl nieko apie miško gyventojus ir ežiuką Dygliuką bei jo įpročius nežinojo. Ėjo drąsiai žingsniuodami miško takučiu ir garsiai kalbėjosi apie medžius bei gėles. Miško svečiai liūdno ežiuko nepastebėjo, o Dygliukas išsigandęs niekada nematytų praeivių susisuko į dygliuotą kamuoliuką ir atstatęs spyglius ėmė laukti. Gal taip viskas būtų ir pasibaigę, bet ežiukas neištvėrė ir pašokęs sušuko:

– Sveiki!

Nieko daugiau nesakęs pribėgo prie nustebusio pliušinio meškiuko ir jį apsikabino.

– Labas, – pasisveikino dinozauras Fredas ir nusijuokė matydamas koks pasimetęs jo draugas. – Kas tu?

Ežiukas jau ketino nieko nepaaiškinęs sprukti, nes bijojo, kad meškiukas supyks, bet šis ne tik nesupyko, o taip pat stipriai apkabino Dygliuką ir džiaugsmingai su nuostaba balse tarė:

– Ar jūs miške visi taip gražiai sveikinatės?!

– Oi, – dabar jau pasimetė ežiukas. – Negi tau neskauda, neduria mano spygliukai?

– Nejuokauk, – įsiterpė pripučiamas dinozauras Fredas. – Rokis gi pliušinis, va prie manęs su tokiu pasisveikinimu geriau nesiartink. Aš bijau adatų.

Labai apsidžiaugė Dygliukas, kad pagaliau sutiko tokį, su kuriuo gali apsikabinti, bet jam vis tiek knietėjo savo rankutėmis apglėbti ir Fredą, todėl ežiukas viską papasakojo sutiktiems miško svečiams.

– Niekaip negaliu susilaikyti, vos tik ką sutinku, mane aplanko toks didelis džiaugsmas, kad tuoj puolu sveikintis ir apsikabinti, o daugeliui tai nepatinka, nes mano spygliukai jiems duria.

– Nieko baisaus, – nuramino ežiuką dinozauras.

Fredas labai mėgo vyšnių skonio kramtomąją gumą ir jos visada turėdavo su savimi, todėl greitai sukramtė didelį gumos gabalą ir apklijavo ežiuko spygliukus, kad šie nebesibadytų.

– Fui, – susiraukė meškiukas Rokis. – Dabar guma prilips prie mano kailiuko. Jau geriau spygliukai.

– Spygliai duria, – suurzgė Fredas. – O dabar ežiukas ne tik niekam neįdurs, bet ir kvepės vyšniomis.

– Ir tavo seilėmis, – atšovė jam Rokis.

Kol draugai ginčijosi ežiukas kiek pamastęs susisuko į kamuoliuką ir ėmė voliotis lapų krūvoje. Lapai prilipo prie gumos ir ši nebegalėjo ištepti meškiuko.

– Štai, dabar apsikabinkime! – sušuko laimingas ežiukas, o jį išvydę naujieji draugai pradėjo juoktis, nes iš lapų krūvos kyšojo tik ežiuko nosytė.

Netrukus visi trys apsikabino ir nieko daugiau nesakė. Džiaugėsi atradę draugystę ir vienas kitą.