Feb. 24, 2019
„Viską susapnuoti dar kartą“ – knyga visiems, kas mėgsta svajoti. Pasaka jus nukels į Miego pasaulį, kuriame bent trumpam galėsite atsiriboti nuo kasdienybės ir pasidžiaugti stebuklais. Tai knyga apie svajones, vaiko pasąmonės kuriamą kitokį pasaulį, kuriame vaizduotė jį įsuka į begalę linksmų nuotykių drauge įtraukiančių skaitytoją ir kviečiančių jį pažvelgti į viską kitomis akimis.
Robertas, Tiktaktikas, Laima, Jonas – svajotojai, priimantys gyvenimą kaip iššūkį ir siekiantys išnaudoti visas jiems suteiktas galimybes. Svarbiausia tai, kad nepaisant visų sunkumų, jie išsaugo draugystę širdyje ir prisiminimuose.
Feb. 24, 2019

Kartą prie upelio apsigyveno maži kailiniuoti padarėliai kukiai. Pastatė tiltelį, bet paskui taip susipyko, kad ėmė visokias baisybes vieni apie kitus pliaukšti. Taip ir būtų pykęsi iki šiol, jei kukis Noris nebūtų įkritęs į upelį ir jo nebūtų sučiupęs jo priešas Joris. Nuo to viskas ir prasidėjo. Paaiškėjo, jog aplinkui dedasi tiek įdomybių, kad kukių kivirčas – vieni juokai, palyginti su Baisuklio stūgavimu naktį, laumės kerais, o ypač su gruzdžiais, gyvenančiais karklynės pelkėje. Ir dar – kad didelėje bėdoje gali pagelbėti net patys mažiausi padarėliai, tokie kaip bičių piemenaitė prunkštė Pilė. Arba murkiantis sliekas Pakasyktukas.

Dec. 26, 2018

Gyveno miške ežiukas Dygliukas, kuris labai mėgo apsikabinti, tačiau dėl aštrių spyglių jo apkabinti niekas nenorėjo. Ežiukas nekreipė dėmesio į draugų priekaištus dėl spyglių. Visada, kai tik ką sutikdavo sveikindavosi ir pribėgęs stipriai apsikabindavo, todėl miško gyventojai ėmė jo vengti. Vaikščiojo vienas po mišką ežiukas ieškodamas ką galėtų apsikabinti, bet nieko nebesusitikdavo. Taip prabėgo nemažai laiko ir liūdesys apsikabino ežiuką. Tipendavo miško takeliais vienišas, nukabinęs nosį Dygliukas ir vis nieko nesusitikdavo. Net laiškų ant beržo žievės neberašė draugams į kitą mišką, mat paštininkė voveraitė nenorėdama, kad ežiukas ją apsikabinęs subadytų į Dygliuko namelį nebeužsukdavo.

Kartą į mišką, kuriame gyveno ežiukas užklydo du draugai pliušinis meškiukas Rokis ir pripučiamas dinozauras Fredas. Draugai visą laiką gyveno mieste ir miške dar nė karto nesilankė, todėl nieko apie miško gyventojus ir ežiuką Dygliuką bei jo įpročius nežinojo. Ėjo drąsiai žingsniuodami miško takučiu ir garsiai kalbėjosi apie medžius bei gėles. Miško svečiai liūdno ežiuko nepastebėjo, o Dygliukas išsigandęs niekada nematytų praeivių susisuko į dygliuotą kamuoliuką ir atstatęs spyglius ėmė laukti. Gal taip viskas būtų ir pasibaigę, bet ežiukas neištvėrė ir pašokęs sušuko:

– Sveiki!

Nieko daugiau nesakęs pribėgo prie nustebusio pliušinio meškiuko ir jį apsikabino.

– Labas, – pasisveikino dinozauras Fredas ir nusijuokė matydamas koks pasimetęs jo draugas. – Kas tu?

Ežiukas jau ketino nieko nepaaiškinęs sprukti, nes bijojo, kad meškiukas supyks, bet šis ne tik nesupyko, o taip pat stipriai apkabino Dygliuką ir džiaugsmingai su nuostaba balse tarė:

– Ar jūs miške visi taip gražiai sveikinatės?!

– Oi, – dabar jau pasimetė ežiukas. – Negi tau neskauda, neduria mano spygliukai?

– Nejuokauk, – įsiterpė pripučiamas dinozauras Fredas. – Rokis gi pliušinis, va prie manęs su tokiu pasisveikinimu geriau nesiartink. Aš bijau adatų.

Labai apsidžiaugė Dygliukas, kad pagaliau sutiko tokį, su kuriuo gali apsikabinti, bet jam vis tiek knietėjo savo rankutėmis apglėbti ir Fredą, todėl ežiukas viską papasakojo sutiktiems miško svečiams.

– Niekaip negaliu susilaikyti, vos tik ką sutinku, mane aplanko toks didelis džiaugsmas, kad tuoj puolu sveikintis ir apsikabinti, o daugeliui tai nepatinka, nes mano spygliukai jiems duria.

– Nieko baisaus, – nuramino ežiuką dinozauras.

Fredas labai mėgo vyšnių skonio kramtomąją gumą ir jos visada turėdavo su savimi, todėl greitai sukramtė didelį gumos gabalą ir apklijavo ežiuko spygliukus, kad šie nebesibadytų.

– Fui, – susiraukė meškiukas Rokis. – Dabar guma prilips prie mano kailiuko. Jau geriau spygliukai.

– Spygliai duria, – suurzgė Fredas. – O dabar ežiukas ne tik niekam neįdurs, bet ir kvepės vyšniomis.

– Ir tavo seilėmis, – atšovė jam Rokis.

Kol draugai ginčijosi ežiukas kiek pamastęs susisuko į kamuoliuką ir ėmė voliotis lapų krūvoje. Lapai prilipo prie gumos ir ši nebegalėjo ištepti meškiuko.

– Štai, dabar apsikabinkime! – sušuko laimingas ežiukas, o jį išvydę naujieji draugai pradėjo juoktis, nes iš lapų krūvos kyšojo tik ežiuko nosytė.

Netrukus visi trys apsikabino ir nieko daugiau nesakė. Džiaugėsi atradę draugystę ir vienas kitą.

Dec. 26, 2018

Nedaug kas žino, kad mėnulis yra gyvenamas ir jame auga valgomų medžių miškas. Tame miške laiką leidžia mėnulio nykštukai, kurie gali daryti stebuklus vien tik savo vaizduotės dėka, o vaizduotės jiems niekada nepritrūksta. Kartą į mėnulį užklydo vienas Kalėdų senelio elnias mat senelis vasaromis paleisdavo elnius pasiganyti, kad šie sustiprėtų artėjant žiemai, kai reiks išvežioti dovanas pasaulio vaikams. Taip besmaguriaujantį mėnulyje elnią sutiko trys nykštukai: Zikas, Zakas ir Zukas. Mėnulio nykštukai niekada nebuvo matę gyvo elnio, tad labai nustebo ir pabandė šį pagauti, bet Kalėdų senelio elnias buvo labai greitas ir net stebuklus galintys daryti nykštukai jo sugauti nesugebėjo. Pavargo besivaikydami greitą elnią nykštukai, o tas nė nesušilęs sustojo netoliese ir toliau kramtė skanių medžių lapelius.

– Iš kur tu čia atsiradai? – garsiai paklausė Zukas nesitikėdamas, kad elnias gebėtų jam atsakyti. – Mėnulyje elnių nėra ir niekada nebuvo.

– Ei, gal, kuris iš nykštukų bus jį sukūręs, – pasidalino mintimi Zikas.

Tuo tarpu išgirdęs ką kalba nykštukai, Kalėdų senelio elnias garsiai nusijuokė ir nykštukų nuostabai jiems atsakė:

– Aš nepaprastas elnias, o Kalėdų senelio.

Vos tik nykštukai atitoko ėmė elnią klausinėti kas tas Kalėdų senelis, mat apie tokį nebuvo girdėję, o kai elnias jiems viską papasakojo visi trys sutartinai ėmė prašyti nugabenti juos pas Kalėdų senelį.

– Oi, bijau supyks senelis jeigu jam šiuo metu trukdysime, – ėmė teisintis elnias. – Dabar pats dovanų pakavimo įkarštis.

– Mes būsime tylūs, tik pasižiūrėsime ir nieko neliesime, nieko neklausinėsime, – prašė elnią nykštukai.

Galiausiai elnias nusileido ir atskraidino nykštukus pas Kalėdų senelį, bet senelis įnirtingai darbavosi ruošdamas dovanas vaikams ir į svečius nekreipė dėmesio. Nykštukai slampinėjo po senelio dirbtuves ir stebėjosi žaislais, kuriuos šis pakavo į spalvotą popierių. Kiek įsidrąsinę jie pradėjo išdykauti, nes mėnulio nykštukai buvo padykę ir mėgo krėsti įvairias išdaigas. Taip bebėgiojo ir žaidė gaudynių, kol Zakas netyčia užkliuvo lentyną su stikliniais paukščiukais. Vienas paukščiukas nukrito ir sudužo. Išsigando nykštukai, o senelis išgirdęs triukšmą atsisuko ir supyko, bet nešaukė tik užsiėmė rankomis už galvos ir sudejavo:

– Ką aš dabar darysiu? Šis paukščiukas buvo dovana berniukui Mikui iš Užsienio šalies, kurioje nebeauga medžiai ir nebeskraido gyvi paukščiukai. Jis manęs jau ne pirmas Kalėdas prašo gyvo paukščiuko, bet gyvo aš nemoku padaryti. Visą lentyną stiklinių paukščiukų sukūriau, kol pavyko padaryti tokį, kad atrodytų kaip gyvas, o jūs jį ėmėt ir sudaužėt.

– Mes galime tau padėti, seneli! – visi drauge sušuko nykštukai.

Mėnulio nykštukai sustojo ratu ir ėmė burti. Nepraėjo nė minutė, o vietoje šukių krūvos po Kalėdų senelio dirbtuves pradėjo skraidyti tikrų tikriausia gyva zylutė. Kaip apsidžiaugė senelis tokiu nykštukų talentu ir puolė šiuos įkalbinėti, kad pasiliktų padirbėti Kalėdų senelio padėjėjais. Nykštukai sutiko pabandyti ir iki šiol dirba seneliui, nes jiems labai patiko pildyti gerų vaikų norus. Tad jeigu po eglute radote dovaną nuo Kalėdų senelio gali būti, kad ją sukūrė stebuklingi mėnulio nykštukai.

Dec. 26, 2018

Nedideliame mieste gyveno berniukas vardu Kostas. Jo tėtis dirbo užsienyje, todėl retai grįždavo namo, o mama budėdavo naktimis batų fabrike. Berniukui vakarus dažnai tekdavo leisti vienam. Nors mama išeidama į darbą ir liepdavo eiti miegoti laiku, Kostas mėgo panaktinėti žaisdamas kompiuterinius žaidimus ar tiesiog žiūrėdamas per langą į žvaigždėtą dangų. Vieną tokią nemigo naktį staiga į Kosto langą pasibeldė tikrų tikriausias tarsi iš jo matytų filmukų nusileidęs ateivis. Berniukas labai nustebo ir išsigando, todėl lango žaliam plikagalviui žmogeliukui, stovinčiam už stiklo ant švytinčios lėkštės neatidarė.

– Sveikas! – sušuko jam nepažįstamasis mojuodamas žalia rankute. – Įsileisk, noriu susipažinti.

– Dar ko, – purtydamas galvą atrėžę berniukas. – Man mama neleidžia su nepažįstamais kalbėtis ir svetimų į namus įsileisti. Geriau dink, kol policijos neiškviečiau, – dar pagrasino.

Tačiau keisto svečio tai nė kiek neišgąsdino ir neatrodė, kad jis rengtųsi pasitraukti. Atvirkščiai jis tik plačiai nusišypsojo ir garsiai tarė:

– Mano vardas Tutis, o tu kuo vardu?

– Kostas, – lėtai tardamas kiekvieną raidę atsakė berniukas nesumodamas, ką toliau daryti.

– Tai būkim pažįstami. Dabar gali mane įsileisti.

– Kas tu, Tuti, esi ir iš kur čia atsiradai? – kiek įsidrąsinęs paklausė Kostas.

Berniukui buvo baugu, bet ir labai smalsu, juk ne kasdien ateiviai aplanko, o ir vienam naktinėti darėsi nuobodoka.

– Aš atskridau į jūsų planetą iš Utijos. Jau labai ilgai keliauju po visatą ir vis užsuku į pakeliui sutiktas gyvenamas planetas, kad susipažinčiau bent su vienu jos gyventoju.

– Tai tu tikras ateivis? – vis dar negalėjo tuo patikėti Kostas.

– O kas yra ateivis? – paklausė Tutis.

Berniukas susimąstė bandydamas sugalvoti kaip reikėtų paaiškinti Tučiui, nes ir pats apie ateivius žinojo tik iš animacinių filmukų ir kompiuterinių žaidimų.

– Ateivis yra kitos planetos gyventojas, – paaiškino Tučiui Kostas ir kiek patylėjęs dar pridūrė: – Toks kaip tu.

Išgirdęs berniuko atsakymą Tutis ėmė juoktis.

– Kaip smagu!

– Kodėl, – nesuprato Kostas.

– Nes mes abu esame ateiviai, todėl galime draugauti.

– Ne, – dabar jau nusijuokė berniukas. – Aš visai ne ateivis, aš žmogus, žemietis. Tai tu atskridai iš kitos planetos, o ne aš.

– Taip, bet jei tu atskristum į mano planetą tai būtum ateivis?

– Hmmm..., – susimastė Kostas. – Ne, aš esu žmogus, o ateiviai yra ne žmonės.

– Tai karvė irgi yra ateivis? – nustebo Tutis.

– Žinoma, kad ne. Karvė yra gyvūnas.

– Tuomet ir aš nesu ateivis, – kiek pyktelėjo žalias žmogeliukas už lango. – Aš utietis! Ne joks ten kažkoks ateivis.

– Bet filmukuose apie tokius ateivius kaip tu rodo, – nenorėjo nusileisti Kostas. – Palauk, tuoj parodysiu.

Užmiršęs, kad bijo berniukas atidarė langą ir įjungė kompiuterį. Nelauktas svečias iš kitos planetos netruko įskristi vidun ir įsitaisyti šalia. Pasirodo, kad ir Utijos planetoje utiečiai kuria ir žiūri filmukus. Tutis net keletą savo planetoje kurtų filmukų parodė, o kai baigė pareiškė:

– Koks aš tau ateivis? Aš gi svečias.

– Gerai jau gerai, – linksmai numojo ranka Kostas, – vis tiek niekas nepatikės jei kam papasakosiu, kad mano svečias yra ateivis.

Jie linksmai praleido vakarą, o ryte, kai berniukas pabudo, savo svečio jau neberado ir Kostas net pagalvojo, kad bus viską tik susapnavęs, bet įsijungęs kompiuterį neberado jame nė vieno filmuko apie ateivius ir nusijuokė.