Feb. 24, 2019
„Viską susapnuoti dar kartą“ – knyga visiems, kas mėgsta svajoti. Pasaka jus nukels į Miego pasaulį, kuriame bent trumpam galėsite atsiriboti nuo kasdienybės ir pasidžiaugti stebuklais. Tai knyga apie svajones, vaiko pasąmonės kuriamą kitokį pasaulį, kuriame vaizduotė jį įsuka į begalę linksmų nuotykių drauge įtraukiančių skaitytoją ir kviečiančių jį pažvelgti į viską kitomis akimis.
Robertas, Tiktaktikas, Laima, Jonas – svajotojai, priimantys gyvenimą kaip iššūkį ir siekiantys išnaudoti visas jiems suteiktas galimybes. Svarbiausia tai, kad nepaisant visų sunkumų, jie išsaugo draugystę širdyje ir prisiminimuose.
Feb. 24, 2019

Kartą prie upelio apsigyveno maži kailiniuoti padarėliai kukiai. Pastatė tiltelį, bet paskui taip susipyko, kad ėmė visokias baisybes vieni apie kitus pliaukšti. Taip ir būtų pykęsi iki šiol, jei kukis Noris nebūtų įkritęs į upelį ir jo nebūtų sučiupęs jo priešas Joris. Nuo to viskas ir prasidėjo. Paaiškėjo, jog aplinkui dedasi tiek įdomybių, kad kukių kivirčas – vieni juokai, palyginti su Baisuklio stūgavimu naktį, laumės kerais, o ypač su gruzdžiais, gyvenančiais karklynės pelkėje. Ir dar – kad didelėje bėdoje gali pagelbėti net patys mažiausi padarėliai, tokie kaip bičių piemenaitė prunkštė Pilė. Arba murkiantis sliekas Pakasyktukas.

Feb. 23, 2019

 

 

 

   

 

 

 

Gal kas žino, gal nebe,
Bet palėpėse nuo seno
Visada baubai gyveno.

 

Ne po vieną ar po du
Visada gausiu būriu.
O palėpės, kuriose
Apsistoja paslapčia
Pralinksmėja tik klausyk,
Nes baubai labai linksmi.

 

Krečia pokštus viens kitam,
O dar kartais tau ir man.
Jie nemoka būt rimti,
Bet pagaut jų negali.

 

Ir, todėl ne daug kas žino,
Kad baubai nemėgsta kino,
Nežaidžia kompiuterinių
Jie visai jokių žaidimų,
Televizoriaus nežiūri
Ir žaislų jokių neturi.

 

Pamatyti tuos baubus
Gali tik maži vaikai,
Bet tik tie, kurie geri,
Bet tik tie, kurių namai
Su palėpe paprastai.

 

Tu paklausi, aš žinau,
Negi baubą pats mačiau?

 

O gi kaip gi, ir ne vieną
Visą didelę šeimyną:
Baubę mamą Adolfiną,
Tėti baubą Burbidoną,
Jų baubiuką Rikitoną,
Bet mažylį paprastai,
Rikiu šaukdavom tiktai.

 

Buvo dar trys Rikio broliai:
Gušis, Tušis ir Perolis.
Dar sesutės dvi baubytės.
Turindaila dviem kasytėm,
O linksmiausia iš visų
Berta šaukdavom vardu.

 

Tokią štai baubų šeimyną
Aptikau palėpėj namo,
Kuriame tuomet gyvenom.

 

Nors buvau tik sulig pėdu,
Pasislėpt palėpėj mėgau
Tarp senų, senų daiktų
Dulkių ir baisių vorų.

 

Ten atrasdavau lobyną
Įvairiausių gardumynų.
Ne, nevalgomų visai,
Iš istorijų tiktai.

 

Garsiai porinau visas
Aš istorijas tikras:
Apie bato karo žygį,
Stebuklingas pasagas,
Apie tai, kaip raktas senas,
Seka princui pasakas.

 

Ir netyčia visiškai
Prisistatė tie baubai.
Ėmė jie prašyt manęs,
Leist istorijas pratęst.

 

Pripažinsiu ne iškart
Mums pavyko susitart.
Nenustygdavo ramiai
Nei baubų maži vaikai,
Nei linksmuoliai jų tėvai.

 

Mano batą partizaną
Jie padarė chuliganu
Na, o seną, kiaurą kaną
Šokti privertė kankaną.

 

– Ei! – aš sušukau piktai.
– Tai ne pokštai, tai daiktai.
Jų istorijos tik rimtos,
– porinau pakėlęs pirštą.

 

– Bet iš kurgi tu žinai?
– ėmė klaust baubų vaikai.
– Tsss, – sakau – Tyliau.
Jeigu tik įsiklausai,
Jas papasakos daiktai.

 

Ir tuomet visi drauge
Įsiklausėm tyloje.

 

Senas bočiaus lagaminas
Ėmė guostis, kad kaimynas,
Kiauras skėtis Ferdinandas
Jam įsirėžė į žandus.

 

O kai mes ištaisėm tai
Puolė girtis nelauktai,
Kad važiavo į Paryžių
Ir aplankė Romą,
Kas tarp lagamino dryžių
Pasirašė: „Myliu! Toma”.

 

Jam nebaigus porinti,
Girtis ir dejuoti
Skėtis ėmė taukšti:
– Meilės reikia laukti.
Nes močiutė mano
Mėgdavo vėluoti.

 

Ji ant lagamino
Parašą suraitė,
Kai senelis kartą
Traukinį sulaikė,
Kad į jį suspėtų
Skėčiu nešina
Mergaitė.

 

Čia visi sukluso.
Ir baubų jaunėlė
Ėmė klausinėti
Kur tą meilę dėti?

 

Baubė Adolfina
Dukterį ramino:
– Meilė kaip raguolis
Arba geras pokštas
Ir skanu ir sveika
Tik kuomet prinoksta.

 

– Ar raguolis noksta?
Argi pokštas sveika?
– Ėmė juoktis vaikas,
Rikitonas paikas.

 

– Taip, raguolis kepa,
– pasiaiškino mama.
– Na, o pokštas – sveika,
Dar ir noksta, kai kada!

 

Keista ar nekeista,
Pamenu tada,
Nieks neprieštaravo
Pokštų sveikata.

 

Nežinau kiek būčiau
Su baubais draugavęs,
Krėtęs pokštus tėčiui,
Vienas išdykavęs
Jei nebūtų laikas
Eit į pirmą klasę.

 

Aaa
Dar mažas vaikas,
Sesė ilgakasė.
Perėmė baubus,
Pokštus ir daiktų kerus.

Feb. 23, 2019

Kartą gyveno piratas vardu Flintas, kuris jūrose plaukiojo juodu laivu ir gąsdino visus. Sykį išplaukė piratas aplink pasaulį laimės ieškoti ir jau po dienos kitos horizonte išvydo neįprastą dalyką. Horizonte Flintas pamatė kitą, dvigubai didesnį ir dvigubai juodesnį nežinomų piratų laivą. Labai supyko Flintas, kad dar kažkas be jo drįsta juodu laivu plaukioti ir plėšikauti, todėl puolė jį nė nesusimastydamas, kad galėtų pralaimėti. Priplaukęs užmetė virves su kabliais ant didžiojo laivo borto ir pirmas iš visos įgulos įsiveržė į priešininkų laivo denį, tačiau jame išvydo visai ne piratus. Didžiajame ir juodame kaip smala laive plaukė tūkstantis juodų kaip anglis kačių, kurios vos tik Flintas įsiveržė į jų laivą ėmė čaižiai kniaukti ir piratui nieko  neliko kaip tik  kuo greičiau užsikimšus rankomis ausis sprukti.

Plaukė toliau piratas palikęs šimto kačių laivą ramybėje ir jau po dienos kitos horizonte išvydo dar vieną laivą. Tik šis buvo geltonas. Flintas būtų buvęs prastas piratas jeigu nebūtų puolęs šio laivo, todėl nieko ilgai nelaukęs įsiveržė ir į geltonojo laivo denį. Geltoname laive Flinto nuostabai plaukė šimtas šokančių kiaulių, kurios išsigandusios iškarto pasidavė, tačiau apžiūrėję laivą piratai nieko vertingo nerado. Kiaulių laivo triumai buvo sausakimšai prigrūsti bačkų su jovalu kiaulėms. Nusispjovė Flintas ir palikęs kiaules ramybėje plaukė toliau. Plaukė savaitę ar dvi ir pagaliau vėl horizonte kažką pamatė.

Piratų laivas priplaukė didelę salą, kurioje augo palmės, o palmių pavėsyje stovėjo trobelė. Atplaukė piratai prie salos ir nekviesti įsibrovė į trobelę. Jų nuostabai trobelėje niekas negyveno. Ji buvo visiškai tuščia ir joje nebuvo net baldų tik vienas didžiulis veidrodis pakabintas ant sienos. Supyko piratas, kad jam taip nesiseka ir sviedė į veidrodį nedidelė akmenį, tačiau akmuo ne tik, kad nesudaužė veidrodžio, bet ir nuo jo neatšoko, o pradingo veidrodyje lyg būtų ne į veidrodį, o į vandenį mestas. Nustebo Flintas ir pasiuntė du savo bendražygius į kitą veidrodžio pusę. Dvi valandas niekas negrįžo, tada jis pasiuntė dar du piratus pasidairyti, o kai ir šie prapuolė aprišo vieną iš piratų virve ir liepė jam taip pat žengti veidrodin. Kai ir tas ilgą laiką nepasirodė puolė piratai tempti virvę, kurią buvo prie bendražygio pririšę ir netrukus šį ištraukė.

Iš veidrodžio ištemtas piratas siaubingai pyko ant draugų ir pasakojo, kad anoje pusėje visi stovi ilgoje eilėje pas kepėją ir laukia kol šis kiekvienam iškeps ko tik tas paprašysiąs. Ir jis iškepa, todėl visi laukia stebisi, o kai gauna tai ko norėję sugalvoja kitą norą ir vėl stoja į eilę. Nustebo Flintas ir drauge su likusiais žengė į veidrodį. Kaip ir pasakojo čia jau buvęs piratas kitoje veidrodžio pusėje stovėjo kilometro ilgio žmonių eilė ir visi laukė galimybės išsakyti savo norus stebuklingam kepėjui. Stojo eilėn ir Flintas. Laukti teko ilgai ir kai atėjo pirato eilė jis pasakė kepėjui savo norą. Flintas išdidžiai tarė, kad jis turi viską ko gali norėti, todėl tegu kepėjas jį nustebina ir iškepa jam tai ko piratas neturi, bet ir nežino, kad to nori. Nusijuokė kepėjas į tokį pirato prašymą. Čiupo didelį gabalą tešlos ir suminkęs pašovė jį krosnin.

Flinto nuostabai iš krosnies kepėjas ištraukė gyvą, lygiai tokį pat kaip jis kitą piratą vardu Flintas, kuris nieko nelaukęs įsikibo antrininkui į atlapus.

- Jei viską turi, tai vienintelis dalykas ko tau dar reikia yra išmokti dalintis, tarė besipešantiems dviem Flintams stebuklingas kepėjas ir jau ruošė kepti kitą norą.

Dec. 26, 2018

Gyveno miške ežiukas Dygliukas, kuris labai mėgo apsikabinti, tačiau dėl aštrių spyglių jo apkabinti niekas nenorėjo. Ežiukas nekreipė dėmesio į draugų priekaištus dėl spyglių. Visada, kai tik ką sutikdavo sveikindavosi ir pribėgęs stipriai apsikabindavo, todėl miško gyventojai ėmė jo vengti. Vaikščiojo vienas po mišką ežiukas ieškodamas ką galėtų apsikabinti, bet nieko nebesusitikdavo. Taip prabėgo nemažai laiko ir liūdesys apsikabino ežiuką. Tipendavo miško takeliais vienišas, nukabinęs nosį Dygliukas ir vis nieko nesusitikdavo. Net laiškų ant beržo žievės neberašė draugams į kitą mišką, mat paštininkė voveraitė nenorėdama, kad ežiukas ją apsikabinęs subadytų į Dygliuko namelį nebeužsukdavo.

Kartą į mišką, kuriame gyveno ežiukas užklydo du draugai pliušinis meškiukas Rokis ir pripučiamas dinozauras Fredas. Draugai visą laiką gyveno mieste ir miške dar nė karto nesilankė, todėl nieko apie miško gyventojus ir ežiuką Dygliuką bei jo įpročius nežinojo. Ėjo drąsiai žingsniuodami miško takučiu ir garsiai kalbėjosi apie medžius bei gėles. Miško svečiai liūdno ežiuko nepastebėjo, o Dygliukas išsigandęs niekada nematytų praeivių susisuko į dygliuotą kamuoliuką ir atstatęs spyglius ėmė laukti. Gal taip viskas būtų ir pasibaigę, bet ežiukas neištvėrė ir pašokęs sušuko:

– Sveiki!

Nieko daugiau nesakęs pribėgo prie nustebusio pliušinio meškiuko ir jį apsikabino.

– Labas, – pasisveikino dinozauras Fredas ir nusijuokė matydamas koks pasimetęs jo draugas. – Kas tu?

Ežiukas jau ketino nieko nepaaiškinęs sprukti, nes bijojo, kad meškiukas supyks, bet šis ne tik nesupyko, o taip pat stipriai apkabino Dygliuką ir džiaugsmingai su nuostaba balse tarė:

– Ar jūs miške visi taip gražiai sveikinatės?!

– Oi, – dabar jau pasimetė ežiukas. – Negi tau neskauda, neduria mano spygliukai?

– Nejuokauk, – įsiterpė pripučiamas dinozauras Fredas. – Rokis gi pliušinis, va prie manęs su tokiu pasisveikinimu geriau nesiartink. Aš bijau adatų.

Labai apsidžiaugė Dygliukas, kad pagaliau sutiko tokį, su kuriuo gali apsikabinti, bet jam vis tiek knietėjo savo rankutėmis apglėbti ir Fredą, todėl ežiukas viską papasakojo sutiktiems miško svečiams.

– Niekaip negaliu susilaikyti, vos tik ką sutinku, mane aplanko toks didelis džiaugsmas, kad tuoj puolu sveikintis ir apsikabinti, o daugeliui tai nepatinka, nes mano spygliukai jiems duria.

– Nieko baisaus, – nuramino ežiuką dinozauras.

Fredas labai mėgo vyšnių skonio kramtomąją gumą ir jos visada turėdavo su savimi, todėl greitai sukramtė didelį gumos gabalą ir apklijavo ežiuko spygliukus, kad šie nebesibadytų.

– Fui, – susiraukė meškiukas Rokis. – Dabar guma prilips prie mano kailiuko. Jau geriau spygliukai.

– Spygliai duria, – suurzgė Fredas. – O dabar ežiukas ne tik niekam neįdurs, bet ir kvepės vyšniomis.

– Ir tavo seilėmis, – atšovė jam Rokis.

Kol draugai ginčijosi ežiukas kiek pamastęs susisuko į kamuoliuką ir ėmė voliotis lapų krūvoje. Lapai prilipo prie gumos ir ši nebegalėjo ištepti meškiuko.

– Štai, dabar apsikabinkime! – sušuko laimingas ežiukas, o jį išvydę naujieji draugai pradėjo juoktis, nes iš lapų krūvos kyšojo tik ežiuko nosytė.

Netrukus visi trys apsikabino ir nieko daugiau nesakė. Džiaugėsi atradę draugystę ir vienas kitą.