Feb. 3, 2017

Nesuprantu, kodėl kasmet artėjant verslo susintetintai ir supakuotai į blizgantį popierių tarptautinei meilės dienai įninku, tarsi nuotraukų albumą vartyti senus prisiminimus. Lyg ten visada kažko ieškočiau, nors išties gerai žinau nuotrauką, kurios man reikia, bet kažkodėl bijau iš karto atversti seniai pažymėtą puslapį. Apgaudinėju save, kad pratęsčiau malonų laukimą ir sukurčiau taip trokštamą atradimo emociją bei galėčiau nustebęs sušukti: „Štai tas, ilgai ieškotas prisiminimas!”. Deja, niekada taip apsigauti nepavyksta, tačiau vis tiek kasmet laikausi šio ritualo. Lyg negalėčiau be jo, kaip be puodelio kavos ir cigaretės kas rytą. Net nežinau kada tai tapo įpročiu nuo, kurio tapau taip priklausomas. Ir man vis tiek, kad ir ką besakytų sveikos gyvensenos specialistai. Mano priklausomybės yra mano gyvenimo ostija, kuri išlaisvina ir leidžia kas rytą pakilti iš lovos, kad neščiau tai ko niekam jau niekada nebegalėsiu atiduoti... Šiuo laišku nesitikiu pasidalinti našta, nes kas aš be jos, tik tuščias nenaudojamas indas. Rašau, kad dar labiau pripildyčiau jį lyg šaukdamas kalnuose ir besidžiaugdamas aido kvietimu būti ir pokalbiu su kalnais... Rašau, nes tokio svarbaus prisiminimo nuotrauka jau ėmė blukti, o aš nenoriu, negaliu atsisakyti nė lašo iš savo indo, todėl niekada ir neverkiu.

Kaip vakar prisimenu nepaprastą Barseloną – miestas, kurį vertą aplankyti dar ir dar kartą, bet, kai patikėjau, kad nieko nėra ir negali būti nuostabesnio – Barselona visam laikui liko tik fonas. Tą akimirką, kaip ir daugelis turistų užvertęs galvą sukau ratą aplink Sagrada Família (Šv. Šeimynos bažnyčią). Žioplinėdamas galėjau rimtai prisivirti košės, bet kartais net košė ypač mamos gaminta vaikystėje, kai jau nebėra nė vaikystės, nė mamos, būna tokia skani ir išsiilgta, jog ją kabini šaukštais ir valgai čepsėdamas. Taip ir tą sykį svajinga meilė miestui tapo pasiteisinimu, kuris pakišo koją, kad pargriūčiau atsitrenkdamas į tave. Iš ties užkliuvau už plytelės, o gal už svajonės, jau nesvarbu, nes bandydamas išsilaikyti ant kojų tau iš rankų išmušiau brangų fotoaparatą. Paprastą, seną, juostinį, tačiau brangų. Brangų prisiminimais, kurie tą kartą vieninteliai ir išliko sveiki. Pamenu pasimetimą ir išgąstį, kai supratęs ką padariau puoliau rinkti pažirusias detales, o tu stovėjai tokia rami ir šiek tiek palinkusi it Pizos bokštas neapsispręsdama ar griūti paskui taip brangų daiktą. Kai pakėliau akis, laikydamas rankose fotoaparato likučius ir pirmą kartą pažvelgiau į tave, vos galėjai sutramdyti juoką. Nežinau, gal iš baimės, atėjusios netikėtai pažadinti mane, o gal dėl viduje kunkuliuojančių emocijų žavintis Barselona aš sustingau grožėdamasis akimirka, kuri pati sustojo, kad spėčiau ją užfiksuoti. Atsimenu, jog staiga sutirštėjus orui tuomet pasijutau lyg plastikinis žmogeliukas šalia bažnyčios suvenyriniame burbule su vandeniu ir putoplasto snaigėmis. Jei vidurvasarį dar būtų ėmę snigti, išties patikėčiau, kad esame tik plastikiniai, kad viskas ką gyvenime veikiau vedė į akimirką, padėjusią man tai suprasti. Tai ši akimirka, dėl, kurios rašau laišką, kurios negaliu  ir nenoriu pamiršti, nuo kurios likau priklausomas kaip niekada šaukia mane sugrįžti, tik aš bijau dabar labiau nei tąsyk, kai susitikome. Bijau, kad atvažiuosiu į Barseloną ir atėjus prie bažnyčios ims snigti, o ten nebus tavęs.

Keisto atsitiktinumo, o gal likimo dėka mes susipažinome. Nusivedžiau tave kavos, kad bent kiek atpirkčiau fotoaparato netektį. Bendravome laužyta anglų kalba, mat nė vienas dorai jos nemokėjome, tačiau daug žodžių mums ir nereikėjo. Nepasakojome savo autobiografijų, kas ką dirba, ką veikia, kaip dažnai pasitaiko pirmo pasimatymo metu. Net tavo vardo nežinau. Tiesiog lūpomis kalbėjome kažką nereikšmingo, o bendravome akimis. Viskas tuo metu buvo taip aišku ir suprantama. Pasaulis tapo paprastas, skaidrus ir nebekėlė klausimų bent jau iki ryto, kai pabudau viešbučio lovoje ir tavęs šalia jau neradau. Tas rytas tapo nesibaigiančiomis pagiriomis. Sprogimas galvoje. Tūkstančiai klausimu iš kurių svarbiausias iki šiol – kodėl?

Rašydamas tau šį laišką norėjau jį susukti ir įkišęs į butelį išmesti jūroje, bet draugai patikino, kad taip jis niekada nepasieks tavęs, todėl siunčiu jį butelyje Barselonos dienraščiams su viltimi, jog kuris išspausdins. Kitą vasarą tuo pačiu metu aš atvažiuosiu į Barseloną. Prašau, nepalik manęs vieno suvenyriniame Sagrada Família burbule.

Dec. 30, 2016
Pjesė

Dar mokyklos metais rašyta pjesė.

Veikėjai:
Jis – 22 metų savamokslis dailininkas, paveikslus tiesiog dovanojantis, o pats
pragyvenantis iš atsitiktinių uždarbių. Buvo įstojęs į universitetą, tačiau studijų
nebaigė, nes trūko pinigų ir laisvės.

Ji – 17 metų gerai besimokanti gimnazistė. Domisi politika ir svajoja kada nors
būti šalies prezidente, nes nori visiems padėti. Siekdama finansinės
nepriklausomybės savaitgaliais dirba kavinėje.

Nov. 9, 2016

Jau seniai rūpinuosi tavimi, nors kiekvieną dieną darosi vis sunkiau suprasti kodėl...

Kodėl kas rytą gerdamas kavą drauge žvelgiu į horizontą už lango, o tada išeinu palikęs tave laukti, kada saulė įdienojus pasisuks ir ims šildyti butą? Išeinu, kad galėčiau sugrįžti, todėl dirbu be išeiginių. Visada nubudęs tikiuosi mūsų tylaus pokalbio ir smulkių netikėtumų. Kartais nudžiugina lango rėmų apribotame peizaže  pasirodanti vaivorykštę, bet tuomet išeidamas į darbą pamirštu pasiimti skėtį, tad tenka sušlapti. Tu tyčia niekada neprimeni...

Kodėl kas vakarą skubu namo, sugrįžtu, kad ir vėlai, ir jausdamas kaltę iškarto pasisveikinu? Iš kur šis nemalonus jausmas, neapibrėžta kaltė prieš tave? Nežinau, bet visada ją jaučiu, lyg tai būtų priedas prie to, kad tave turiu. Tarsi naujų rūbų etiketė, kurios nedrįstu nuplėšti, nes bijau sugadinti, o gal paslapčia vis dar tikiuosi juos grąžinti į parduotuvę. Ryto ir vakaro subtilios emocijos, mūsų pasikalbėjimai įprasmina nuobodaus darbo rutinoje nuskendusią dieną. Tik niekada nežinau ar išties manęs tu lauki...

Esi tyli kaip naktis apleistame mieste, kuriame niekam iš mudviejų neteko lankytis ir už tai man patinki. Leidi suvokti, kad žodžiai nereikalingi, jog vienas kitą suprastumėme, tačiau aš kalbu. Tu visada išklausai ir niekad nepertraukinėji įterpdama kokią pastabą. Tiesiog klausaisi mano rūpesčių drauge žvelgdama į horizontą už lango. Visada tokia rami, įsiklausanti į kiekvieną smulkmeną, tarsi pagalvėlė adatoms tyliai, be jokių emocijų priimanti badymą, lyg tai tau nieko nereikštų. Ne, nesumenkindama to ką tau pasakoju. Tiesiog viską sugerdama savo tyla. Matydamas tai suprantu, kokios niekingos tos problemos, dėl kurių taip guodžiuosi. Man palengvėja...

Ypatingai vertinu tas akimirkas, kai tu imi žydėti. Atrodai tokia nuostabi, nepakartojama. Nors niekada tau neprisipažinau, tačiau tuomet žvelgiu į tave kitaip. Taip noriu tikėti, kad išskleidi žiedus dėl manęs, jog aš prie to kažkuo prisidedu. Tarytum būčiau tavo gyvenime pavasaris, laikas kai tu esi gražiausia ar esi gražiausia dėl šio laiko. Tavo aromatas kaip pakyli nuotaika į namus visuomet atneša bruzdesio nors niekas čia nejuda kažkaip kitaip nei ankščiau, tačiau viduje jaučiu malonų šurmulį. Tuomet nejaučia pradedu planuoti atostogas. Gaila tik, kad planuoti smagiau nei atostogauti...

Negaliu išvažiuoti kur ilgiau, o likti visai dienai namie su tavimi pernelyg sunku, pernelyg daug tylos net man, todėl visai nebeatostogauju. Viršininkui tai turėtų patikti jei tik jis žinotų, kad aš egzistuoju, bet man tai nerūpi. Tiesiog negaliu, nenoriu sugriauti mūsų dienos ritmo. Jau žinau, kodėl tavimi taip rūpinuosi, mano Billbergia...

Nov. 8, 2016

Artėjant naujo mėnesio pradžiai Gražvydui nerimastingai ima dilgčioti smilkinius. Ne, tai ne galvos skausmas, atvirkščiai, malonus būsimo susitikimo pojūtis, kai pasąmonėje nekontroliuojama proto dalis rengiasi kitai dozei. Teigiamų emocijų kupinas laukimas, artėjant numatytam laikui kaskart labiau būna atskiedžiamas nekantrumo kuriama frustracija ir laukti darosi vis sunkiau. Ši, prieštaringa būsena sukuria viso to vertę, dėl ko jis pasirengęs tai kartoti ir kartoti iš naujo. Jausmų mišrainė, taip įtraukusi vyriškį, susiformavo ne iš karto. Tik po keleto tokių susitikimų kol tapo įpročiu, be kurio neprasideda nė vienas Gražvydo mėnuo.

Trisdešimt septynerių metų vyriškis gyveno paskendęs nesibaigiančių pasimatymų virtinėje ir tik jis suvokė jų prasmę. Vieno kambario bute, kuriame glaudėsi, baldų beveik nebuvo. Lova, darbo stalas ir minkšta kėdė su ratukais. Dar nedidelė komoda kampe ant kurios vakarais blankią šviesą skleidė čia pastatytas tuščias akvariumas. Akvariumo lemputė iš dalies apšvietė lovos kojūgalyje visą sieną puošiančią didžiulę skirtingų merginų nuotraukų mozaiką. Kas mėnesį, šį beprotybės meno kūrinį papildydavo vis nauja nuotrauka ir taip jau beveik trys metai.

Mėgautis laukimu liko nedaug. Iš pat ankstyvo ryto atsigėręs puodelį juodos kavos be cukraus jis sėdo preciziškai valyti turimą profesionalų skaitmeninį fotoaparatą ir tris objektyvus. Nuotraukų kokybė turėjo didžiulę svarbą, todėl tam skyrė daug dėmesio. Fotoaparato valymas tapo ritualu prieš laukiamą kitą emociją ir suteikdavo ne ką mažiau malonumo. Skubėjimas neturėjo prasmės. Nuo tos minutės, kai lemtingą dieną atmerkdavo akis Gražvydas mėgavosi kiekviena akimirka. Jis gyveno dėl vienos dienos per mėnesį, kuri jį tarsi pakraudavo, suteikdavo jėgų ir prasmės gyventi laukiant kito mėnesio pradžios. Lyg vartotų trisdešimt parų veikiantį narkotiką, be kurio nebegalėjo apsieiti. Narkotiką, kuris jį sekino ir jam kenkė ne ką mažiau nei nepalyginamai trumpesnį poveikį turintys sintetiniai preparatai. Tai bylojo perbalęs ir sulysęs vaikino veidas, įdubusios akys ir jau ryškiai pernelyg dideliais tapę rūbai.

Jo pomėgis nebuvo įprastas, nebuvo įprasti ir pasimatymai. Jie labiau priminė medžioklę ar žvejybą, kai neužtenka įgūdžių ir kantrybės, nes egzistuoja nemenkas sėkmės faktorius, tačiau Gražvydui sekėsi. Iš „medžioklės“ jis dar nė karto negrįžo tuščiomis. Dideliame mieste pasirinkimo netrūko, reikėjo tik ilgiau pasisukioti žmonių susibūrimo vietose ir anksčiau ar vėliau vyrą, su keistu pomėgiu, aplankydavo sėkmė. Štai ir dabar, baigęs valyti fotoaparatą jis patraukė į didžiausią miesto prekybos centrą, kur rudenį net ir žvarbiu oru nesunkiai galėjai sutikti kelis šimtus žmonių. Čia, sukdamas ratus keistuolis vis ieškojo tos vienintelės mėnesio merginos. Merginos, kuri patrauktų jo dėmesį, sužavėtu, priverstų geisti vos vienu savo žvilgsniu.

Jis siekė įsimylėti ir tai užfiksuoti, kad galėtų pratempti dar mėnesį iki kol suras kitą meilės subjektą. Tik tuo ir gyveno pastaruosius trejetą metų meilės narkomanas nė pats nesuprasdamas kaip juo tapo, o viskas tarytum prasidėjo nekaltai. Nusivylusį eiliniais santykiais, kurie subyrėjo gerai nė nespėję įsisukti, Gražvydą užbūrė atsainiai jo kolegos fotografo išsakyta mintis. Jis teigė, kad kiekvienas vyras turi ribotą moters grožio suvokimą, todėl jeigu bet kuriam iš jų duotum fotoaparatą į rankas ir lieptum išėjus mieste nufotografuoti šimtą, jo supratimu gražiausių merginų, jų nuotraukose aptiktum net kelis bendrus bruožus. Tuomet Gražvydui stuktelėjo mintis, kad taip galima atrasti jam asmeniškai, vizualiai tobulą merginą, o pagal gautą nuotrauką bandyti ieškoti realių jos atitikmenų. Šimtą merginų jis nufotografavo per vieną vakarą. Susirado pažįstamą programuotoją ir paprašė sukurti nesudėtingą programėlę. Programa iš pateiktų nuotraukų turėjo nustatyti ir atrinkti bendrus, užfiksuotų merginų, veido bruožus bei juos sujungti į vieną nuotrauką taip nupiešdama tobulosios veido prototipą.

Gautas rezultatas Gražvydo nenudžiugino. Draugas ne sykį turėjo koreguoti ir tobulinti programą, kad nuotraukų apjungimas vyktų kuo sklandžiau, o gaunamas bendras paveikslas atrodytų kaip įmanoma tikroviškesnis, bet įtikti Gražvydui nepavyko. Draugai susipyko. Likęs be specialisto pagalbos fotografas galiausiai teigiamai įvertino sukurtą programėlę, tačiau nusprendė nuodugniau atsirinkinėti merginas. Ištrynęs turimas nuotraukas jis vėl pradėjo viską iš naujo. Ilgai vaikščiojo miesto gatvėmis, kol pastebėjo, jo manymų, tinkamą merginą. Slapčia ją keletą kartų nufotografavo. Šis žaidimas, jos sekimas, slaptumas, atstumo laikymasis jį vis labiau žavėjo ir įtraukė. Galvoje sukosi minčių raizgynė, daugybė klausimų: kas ji, kokia ji, kuo vardu? Supratęs, kad stebima mergina seklį pastebėjo vaikinas neatlaikė. Ryžtingai priėjo prie jos norėdamas susipažinti ir taip atsakyti bent į dalį klausimų.

– Labas, aš Gražvydas, – lakoniškai prisistatė jis ištiesdamas dešinę.

– Ko nori? – gana grubiai, prarūkytu, pakimusiu balsu atšovė ši ir visą vakarą kurpta iliuzija akimirksniu subyrėjo į šipulius sukurdama neigiamą emociją, kuri deginančiu šiurpu perbėgo jo nugarą taip, kad šis net nusipurtė ir netaręs nė žodžio spruko šalin.

Nuo to karto Gražvydas vengė bendrauti su savo vienkartinės meilės subjektais. Nežinia turėjo privalumą, nes tuomet jis galėjo viltis, kad jo sutikta, užfiksuota mergina yra būtent tokia, kokios jis trokšta – tobula.

Tai, kas iš pradžių atrodė kaip žaidimas vėliau tapo jo laisvalaikiu, kuris išaugo į nekontroliuojamą maniją. Iliuzijų, apie sutiktas merginas, išprovokuotos emocijos piką pasiekė prieš gerą pusmetį ir pradėjo slūgti. Jis priprato prie šio narkotiko, o  norėdamas patirti tai ką ir anksčiau - turėjo didinti dozę, tačiau nežinojo kaip tai padaryti. Gražvydas vis suko ratus prekybos centre ieškodamas tos, kuri galėjo sužadinti iliuzijas ir suteikti taip trokštamas emocijas, bet vis veltui. Baimė, kad šį kartą teks grįžti tuščiomis kas valandą darėsi sunkiau suvaldoma ir galiausiai nutrūko nuo grandinės atėjus suvokimui, kad jo rankos pernelyg dreba, jog galėtų padaryti bent vieną kokybišką nuotrauką. Fotoaparatas ištrūko iš sugniaužtų pirštų tėkšdamasis į betonines grindis, o dūžtančio objektyvo čaižus garsas suplėšė bet kokią dar likusią viltį negailestingai pranešdamas: „dozės šiandien nebus“. Simbolinis taškas, kaip svariausias argumentas sąmonės diskusijoje su savimi palaužė pamišėlį atimdamas paskutines fizinio kūno jėgas. Gražvydas nualpo pargriūdamas it šlapias skudurų maišas čia pat šalia sudaužyto fotoaparato.

Akimirkai atgavęs sąmonę nuo švelnaus plekšnojimo delnu per žandą ir įkyraus raginimo atsipeikėti vyriškis virš savęs išvydo palinkusią, baltu chalatu vilkinčią merginą. Apsiblaususios akys sunkiai fokusavo gelbėtojos veidą, tačiau nelaimėliui ji pasirodė nepaprastai graži. Tobula lyg deivė. Tarytum nebūtų tikra, o ta, kurios jis taip ieškojo bandydamas surinkti iš nuotraukų. Vienintelis keistas dalykas, kuris tą akimirką neramino Gražvydą, jog mergina šviesiaplaukė, o jis, juk visuomet fotografuodavo brunetes. Tai suvokęs  vyras nevalingai nusišypsojo ir vėl prarado sąmonę. Šį kartą visam laikui...

Oct. 29, 2015

Tarpplanetinėje televizijos stotyje „GT3000“ sujudimas. Laidos „Progresas“ vedėjas, zenisas Otina Prumas, nors šios rūšies atstovams nebuvo įprastas emocingumas, dabar šliaužiojo ratais po kabinetą bandydamas pasirengti būsimam interviu su planetos Lietuva prezidentu. Dėl zenisams įprasto šaltakraujiškumo jie buvo populiarūs kariai-samdiniai įvairiose planetose ir tarpplanetinėse karinėse struktūrose. Paradoksalu, kad jų gimtojoje planetoje Idilė niekada nebuvo karo. Zenisai karinius įgūdžius įgijo tik pradėję aktyviai keliauti visatos platybėse. Nors jie neturėjo galūnių, kurios atstotų kojas ir priminė didžiules gyvates su rankomis, tačiau fiziškai buvo stipresni ir vikresni už daugelį kitų visatos rūšių ir puikiai tuo mokėjo pasinaudoti.

Otino niekada neviliojo kariškio karjera – jis kariavo karą pasitelkdamas viešumą. Vos tik pradėjęs dirbti televizijoje, zenisas greitai pagarsėjo kaip bebaimis žurnalistas, galintis nufilmuoti reportažus bet kuriame visatos kampelyje. Dabar jis vedė populiarią pokalbių laidą, kurioje dalyvaudavo visatos įtakingiausieji, tačiau pats vis tiek niekada neatsisakydavo nuvykti į kokį karinio konflikto židinį, kad praneštų visatai objektyvias naujienas.

– Filmavimas prasideda už 5 minučių, – tarpduryje pasigirdo nervingas laidos prodiuserio ikitoko Muamu balsas.

Ikitokai pasižymėjo nekantrumu ir kartais perdėtu emocingumu, tačiau dėl savo veržlaus proto ir atkaklumo greičiau nei kiti gebėjo prisitaikyti ir pasiekti užsibrėžtus tikslus. Juos nedaug kas mėgo, bet labiau pavydėdami jų sėkmės nei dėl kokių rimtų priežasčių, nes šios rūšies atstovai paprastai buvo labai draugiški ir geri kompanionai.

– Aš jau pasirengęs, tuoj būsiu. – trumpai nukirto Otina ir dar kartą peržvelgęs užrašus patraukė į filmavimo aikštelę.

Planetos Lietuva prezidentas su savo palyda jau buvo atvykęs ir pasirengęs filmavimui. Otina užsiėmė vietą priešais būsimą pašnekovą ir, išgirdęs Muamu šaukiant, kad iki filmavimo pradžios liko trys sekundės, greitai ištiesė prezidentui ranką pasisveikindamas ir taip pradėdamas jau eilinį žurnalisto karjeros interviu tiesioginės laidos transliacijoje:

– Sveiki, gerbiamas Lietuvos prezidente Vitato, džiaugiuosi, jog radote laiko atvykti į mūsų laidą. Sakykite, kaip tik tris milijardus gyventojų turinti planeta sugeba daryti tokią politinę įtaką vienai didžiausių visatos federacijų?

– Laba diena, Otina bei visi televizijos žiūrovai. Man didelė garbė būti pakviestam į šią laidą. Sakai, mūsų planeta turi didelę įtaką Paukščių Tako federacijoje? Džiugu, jog tokia tavo nuomonė, bet mūsų įtaka minimali, – tik tiek, kiek reglamentuoja federacijos įstatymai, kaip ir bet kurios kitos mūsų federacijos planetos ar jų atstovų.

– Bet, gerbiamas Vitatai, nepaneigsite, jog būtent Jūs esate federacijos Paukščių Takas viceprezidentas užsienio politikos klausimais, tai vienas įtakingiausių postų federacijoje? – neatlyžo žurnalistas.

– Taip, Lietuvos planetai teko garbė atstovauti federaciją užsienio politikos klausimais, bet jūs taip pat nepaneigsite, jog Lietuva nusipelnė šio posto sunkiai dirbdama siekiant taikos federacijoje. Mes įnešėme didelį indėlį, kad Paukščių Tako federacija šiandien taptų stipriausia federacija visatoje, o atstovauti jai užsienio politikos klausimais buvome demokratiškai deleguoti daugumos federacijos planetų. Jūs teigiate, kad tai vienas įtakingiausių postų, o aš norėčiau pastebėti, jog tai vienas atsakingiausių ir daugiausiai darbo reikalaujantis postas, ypač dabar, kuomet vis nerimsta kinturai, nes, kaip žinote, dalis šios rūšies planetų priklauso kaimyninei federacijai, ir mūsų federacijos atstovai norėtų jas susigrąžinti, – apdairiai kaip priklauso politikui dėstė mintis prezidentas.

– Žinoma, sunku būtų ginčytis dėl jūsų milžiniško indėlio federacijos taikai paskutinius du šimtmečius, ypač atsižvelgiant į faktą, jog  dar prieš pusę tūkstantmečio planeta Lietuva buvo vienas iš karščiausių federacijos konfliktinių taškų. Priminkite mūsų žiūrovams, kaip žmonės kolonizavo šią planetą, nors ji priklausė drukanų imperijai? – neatlyžo Otina, primindamas Lietuvos istorijos faktus labiau žiūrovams nei prezidentui.

– Kad galėtumėme objektyviai įvertinti Lietuvos planetos istoriją, reikėtų kalbėti ne tik apie žmonių rasę, bet labiau apie šios rasės tautą, ir apžvelgti šios tautos istoriją pastarąjį tūkstantį metų. Lietuvių tautos Žemės planetoje istorija labai įdomi. Lietuviai rašytinuose šios planetos šaltiniuose minimi jau 1009 metais. Visą tūkstantmetį šią nedidelę tautą lydėjo įvairūs sunkumai, bet jį visada juos įveikdavo kaskart tapdama tik stipresnė, ir tik dėl istorinių aplinkybių, kurios šios tautos žmones padarė tokius dvasiškai stiprius ir vieningus, šiandien galime kalbėti apie planetą Lietuva. Ir kalbėdami apie planetą Lietuva visų pirma turėtumėte žinoti, kad tai ne tik žmonių rasės planeta, o žmonių tautos, lietuvių tautos planeta, – gana emocionaliai aiškino prezidentas.

– Atleiskite, bet kuo gi skiriasi žmonės gyvenantys Lietuvos planetoje nuo žmonių Žemėje ir Marse? – nesuprato Vitato Otina.

– Iš esmės niekuo ir kartu viskuo. Jums, zenisams, kaip ir daugeliui Paukščių Tako federacijos rūšių sunku suprasti žmones ir jų susiskirstymą į tautas, nes jūsų rūšys yra senesnės. Pas jus jau seniai nebėra atskirų tautiniu politinių darinių, smulkesnių nei planetos gyventojai. Žinoma, dabar ir žmonių rasė nebesiskirsto į tautas. Žmonės, gyvenantys Žemėje ir Marse, jau prarado tautinį identitetą, tačiau Lietuvos planetoje lietuvių tautiškumas išliko, todėl mes save laikome lietuvių tautybės žmonėmis.

– Kaip suprantu, jūs esate žmonės, kurie nuo kitų žmonių skiriasi tuo, jog jus jungia bendra istorija ir kalba? – pasitikslino Otina.

– Taip, mes esame žmonės, kuriuos jungia bendra istorija ir kalba. Žemės ir Marso planetų žmonės kalba kita kalba nei mes, nors mums susikalbėti nėra taip sunku, kaip išmokti universalią federacijos kalbą, kuria kalbamės dabar, – pabandė pašmaikštauti Vitatas.

– Ir vis dėlto, grįžkime prie minėtos jūsų planetos kolonizavimo istorijos. Lietuvos planeta priklausė drukanams, nors buvo negyvenama, ir drukanai tik po gerų poros šimtmečių, kai joje apsigyveno žmonių kolonija, pastebėjo, kad jų planetoje šeimininkauja kita rasė, tačiau planeta vis tiek teisiškai buvo jų. – grįžo prie esminės pokalbio temos Otina.

– Tuomet grįžkime prie lietuvių tautos istorijos. 2201 metais žmonės pradėjo kolonizuoti Marso planetą ir vis labiau ją pritaikyti savo reikmėms, tačiau trys didžiausi Žemės planetos politiniai junginiai nepasidalino įtakos Marse ir šios planetos išteklių. Kol planeta buvo kolonizuojama vangiai, dėl savo klimato, kuris netiko žmonėms, konfliktas apsiribojo politiniais lyderių pasisakymais ir didelėmis investicijomis į kosmoso programas. Viskas pasikeitė po atradimų genų inžinerijos srityje, kurie leido žmonių rasei patobulinti savo adaptacijos galimybes ir suteikė progą gana per trumpą laiką, tik per 200 metų praktiškai apgyvendinti visą Marso planetą. Ne paslaptis, jog žmonės apgyvendinti Marso planetoje pasikeitė ir fiziškai, todėl pirmieji genetiškai pakeisti šios planetos gyventojai buvo kaliniai, kurių agresyvumas ir polinkis nusikalsti persidavė daugeliui jų palikuonių, – prezidentas pertraukė pasakojimą, atsigerdamas vandens iš stiklinės, padėtos priešais, ir tęsė toliau: – Saulės sistemoje nesant kitų, tinkamų žmonių rasei planetų, bei mokslininkų ir politikų pastangomis siekiant kuo greičiau kolonizuoti Marsą, buvo sukurti ypač produktyvūs žmonių reprodukcijos metodai, praktiškai pakeitę natūralų dauginimosi būdą. Sparčiai mažėjant abiejų planetų ištekliams, žmonės nebeišsiteko. Prasidėjo kariniai veiksmai Marse tarp atskirų korporacijų. Kadangi niekas nenorėjo mūšių Žemėje, didžioji dalis jų vyko čia ar atvirame kosmose. Pilietinis karas nualino abi planetas, ir išprovokavo Marso kolonija paskelbti nepriklausomybę. Karas pakeitė kryptį. Pradėjo kariauti dvi planetos, – kaip iš istorijos vadovėlio kalbėjo žmonių atstovas Vitato.

– Bet kaip šis karas turėjo įtakos faktui, jog žmonės kolonizavo planetą Lietuva? – pertraukė prezidentą Otina. – O gal reikėtų sakyti planetą Ošššinašaker?

– Karas paveikė visus žmones abiejose planetose. Prasidėjus karui Europos federacijoje buvo suformuota 11–ta divizija, sudaryta tik iš lietuvių tautybės karių ir mokslininkų-inžinierių, skirta karo veiksmams kosmose. Europos federacijoje manyta, kad tos pačios tautybės kariai jaučia didesnį bendruomeninį ryšį ir efektyviau kovoja. 11–toji divizija gavo naujausią tuo metu kosminį karinį kreiserį „Lituanika“, kuriame buvo įdiegta lietuvių mokslininkų išrasta teleportacijos sistema, turėjusi padaryti lūžį šiame kare. Moderniausias tuo metu karinis laivas, turintis galimybe teleportuotis, kad ir nedidelius vos Saulės sistemos ribose siekiančius atstumus, tapo didžiule grėsme Marso planetos nepriklausomybei, todėl „Lituanikai“ skirtas ypatingas marsiečių dėmesys. Taip nutiko, kad jau pirmojo mūšio metu marsiečiams pažeidus kreiserio teleportacinę sistemą, visa 11–toji lietuvių divizija, 100 000 tūkstančių kariškių ir mokslininkų, buvo permesti į hipererdvę. Nevaldomą laivą nubloškė į už milijardus šviesmečių drukanams priklausančią teritoriją. Įgula nežinojo, kur pateko, o pamuštą kreiserį reikėjo nutupdyti. Artimiausia žmonėms tinkanti planeta, kurią pavyko aptikti yra dabartinė Lietuva, – pabaigė istorijos pamokėlę televizijos žiūrovams Vitato.

– Tai jūs teigiate, jog Lietuvos kolonizacija gryniausias atsitiktinumas? – pasitikslino Otina.

– Tikrai taip, tačiau šis atsitiktinumas naudingas ne tik žmonėms, bet ir drukanams. Nors vos per 200 metų lietuvių tautos žmonės apgyvendino mažytę, tobulai pritaikytą žmogui planetą, jie niekada neužmiršo namų ir visą šį laiką skyrė teleportacinės sistemos tobulinimui. Prasidėjus konfliktui su drukanais dėl jiems priklausančios planetos, mes jau buvome visiškai ištobulinę šia sistemą, ir galėjome ne tik grįžti į Saulės sistemą, bet ir aplankyti bet kurį visatos kampelį – tai mums suteikė pranašumo prieš juos, nes drukanai vis dar naudojosi gana primityvia, nesaugia teleportacijos technika. Nepaisant to drukanai jau buvo įsitvirtinę Paukščių Tako federacijoje, kurioje tuo metu vyko vidinės kovos bei neretai pasitaikydavo invazijų iš kaimyninių tarpgalaktinių imperijų ar federacinių sistemų. Mes į šią federaciją įėjome kaip lygiateisiai partneriai, nors drukanai reikalavo mums taikyti jų kolonijos statusą. Konfliktas beveik galėjo peraugti į karinį, ir nežinia, kaip būtų viskas pasibaigę, nes drukanų imperija didžiulė ir galinga. Mus gelbėjo tai, jog Lietuvos klimatas visiškai netiko drukanams, kurie nekenčia vandens, ir tai, jog mūsų teleportacinė sistema buvo žymiai pranašesnė. Nors galėjome palikti šią planetą ir grįžti į Saulės sistemą, tačiau ten nebuvo vietos beveik milijardui papildomų žmonių, o Lietuva tapo namais visiems čia gyvenantiems. Mes pasiūlėme drukanams išpirkti planetą, tačiau, kaip žinote Lietuva yra beveik drukanų imperijos centre. Suprantama jie nenorėjo nepriklausomos planetos jų imperijos viduje, tačiau valdyti tokią imperiją be geros teleportacinės sistemos laivuose sudėtinga, taigi galiausiai sutiko. Mes gavome planetą už teleportacinę sistemą, kurią buvome išradę ir ištobulinę, – atskleidė esminius šio konflikto faktus Lietuvos prezidentas.

– Kodėl šios sutarties sąlygos buvo tiek laiko slepiamos ir tik dabar atskleidžiate jas, juk federacijoje būtumėte žymiai greičiau įsitvirtinę, jei sutartis būtų buvusi vieša. Daugelis jus laikė drukanų imperijos kolonija ir rimtai jūsų nevertino, nors drukanai oficialiai ir pripažino jūsų nepriklausomybę, tačiau federacijos užkulisiuose vis tiek buvo kalbama, kad jūsų nepriklausomybė – laikinas reiškinys – narpliojo istorijos užkaborius patyręs žurnalistas.

– Tokios buvo sutarties sąlygos – sutartis nebuvo viešinama tam tikrą laikotarpį, nes drukanai turėjo daug priešų ir jiems reikėjo laiko įdiegti laivuose naują teleportacinę sistemą. Susidariusios aplinkybės mus paskatino aktyviai veikti federacijos politinėje erdvėje, tam, kad užsitikrintumėme nepriklausomybę, mums reikėjo užtikrinti taiką pačioje federacijoje, dėl to aktyviai bei sunkiai dirbome. Intensyviai bendradarbiaudami su žmonėmis Žemėje ir Marse, sudarėme žmonių rasės koaliciją federacijos sistemoje, taip pat į šią koaliciją įtraukėme visas pavienes planetas, neturinčias imperijų ir didelės įtakos federacijai. Mūsų koalicija pasiteisino, ir prie mūsų prisijungdavo vis daugiau planetų. Įvairiarūšė koalicija buvo gana neįprastas reiškinys Paukščių Tako federacijoje. Iš pradžių mus vertino gana atsainiai, tačiau šiandien tai vienas didžiausių ir įtakingiausių federacijos politinių junginių. Net ir karingųjų drukanų imperija jau prisijungė prie mūsų koalicijos, ir dabar federacijoje beveik nebėra jokių vidinių karinių konfliktų, – pasidžiaugė federacijos pasiekimais Vitato.

– Tuomet galime konstatuoti, jog esate puikūs politikai ir gana nenaudingas aplinkybes palenkėte savo naudai. Kokia linkme ketinate kreipti federacijos užsienio politiką ir kokias matote perspektyvas kinturų konflikto sprendimui? – tęsė interviu zenisas.

– Mūsų tikslas – taika ne tik Paukščių Tako federacijoje, bet ir visoje visatoje. Visada deklaravome ir gynėme kiekvienos rūšies teisę į nepriklausomybę, tai ketiname daryti ir toliau. Kinturų konfliktas gana sudėtingas, bet mes jį spręsime derybų keliu, manau, lemiamą žodį šios problemos sprendime tars patys kinturai, ir jei jų planetos nuspręs prisijungti prie Paukščių Tako federacijos, jų apsisprendimą mes pasiruošę ginti visomis mums prieinamomis priemonėmis.

– Net karinėmis?

– Tai būtų kraštutinė priemonė, ir tik tuomet, jeigu jau neturėtumėme alternatyvių problemos sprendimo variantų, tačiau mes pasirengę visų rūšių teisę į savarankišką apsisprendimą ginti ne tik žodžiais, – neleido sudvejoti savo sprendimų tvirtumų planetos Lietuva prezidentas.

– Jūs mums gana išsamiai nušvietėte savo tautos istoriją planetoje Lietuva, tačiau beveik neužsiminėte apie jūsų tautos likimą planetoje Žemė po to, kai įvykus gedimui dalis jūsų tautiečių buvo nublokšti į drukanų imperijos teritoriją?

– Džiaugiuosi, jog taip domitės lietuvių tautos istorija, bei dėkoju už galimybę ja pasidalinti su televizijos žiūrovais. Būtų gana sunku viską nupasakoti smulkiai, bet mielai paminėsiu esminius faktus.  Pradingus laivui „Lituanika“ Žemė pradėjo taikos derybas su Marsu. Laivo dingimas lietuvių tautai pažymėtas dar viena gedulo diena jos istorijoje, tačiau dabar ši diena žymi Lietuvos prisikėlimą naujiems žygdarbiams. Kai mūsų tautiečiai grįžo į Saulės sistemą, Žemėje nebebuvo atskirų politinių darinių, tai buvo viena valstybė-planeta. Mes išpirkome buvusią Lietuvos teritoriją ir ten įkūrėme savo ambasadą. Aktyviai dirbame su savo tautiečiais Žemėje ir Marse. Turime čia įsteigę du universitetus, kuriuose dėstoma lietuvių kalba bei lietuvių kultūra ir istorija. Stengiamės išlaikyti savo tautos šaknis. Reikėjo nemažai investicijų, tačiau mes atkūrėme ne tik gamtovaizdį, bet ir įvairių epochų statinius pastatytus šioje teritorijoje. Į Žemę atvyksta daugelis mūsų tautiečių, norėdami labiau susipažinti su savo protėvių gyvenimo būdu ir tradicijomis. Taip pat didelė dalis mūsų tautiečių iš Žemės persikėlė į planetą Lietuva ir čia atrado save iš naujo. Manau, planeta Lietuva yra atlygis mūsų tautai, ir todėl mes branginame savo istoriją ir visada dalinamės patirtimi, – patriotine gaidele baigė pasakoti Vitato.

– Dar kartą dėkojame už mums sugaištą laiką ir linkime sėkmingų darbų siekiant taikos visatoje, – baigė interviu Otina spausdamas ranką Lietuvos prezidentui.

– Ačiū, jog pakvietėte, džiaugiuosi, kad prie taikos idėjos prisideda vis daugiau planetų. Kuo mūsų daugiau, tuo sunkiau norintiems karo. – subtiliai atsisveikino Vitato.