Jan. 22, 2018

Dienoraštis

Permainos – žmogaus gyvenimo istorija, tačiau prie jų priprasti ir joms pasirengti neretai atrodo neįmanoma. Tai patvirtinti galėtų studentų bendrabučio administratorius Sergėjus Kovaliovas. Ukrainietis, kilęs iš Donecko visą vaikystę praleido stebėdamas kaip sunkiai tėvai verčiasi anglies šachtininkų mieste. Gimdytojai susituokė jauni, kad gautų kambarį Donecko priemiesčio bendrabutyje, vadinamojoje komunalkėje, nes troško pabėgti į miestą, kur nereikėjo už maišą grudų lenkti nugaros kolūkyje. Juodas darbas šachtose ir žmonos nelaimė iš lėto tėvuką palaužė, visas jo svajones nugramzdindami bulvių samagono butelyje. Sergėjaus mama, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė gražuolė po nelaimingo atsitikimo chemijos fabrike nudegė dalį veido, abejas rankas bei krūtinę. Tuomet gydytojai skelbė, kad tikras stebuklas, kad jiems pavyko išgelbėti moters gyvybę, bet tai mamos nė kiek neguodė. Po trijų bandymų nusižudyti Olga Kovaliova uždarė griežto rėžimo psichiatrijos klinikoje kur nepraėjus nė metams neaiškiomis aplinkybėmis ji mirė. Kitą dieną Sergėjui sukako penkiolika. Jaunuolis, nebegalėdamas matyti pastoviai girto tėvo, kuris neretai susikaupusį pyktį išliedavo, it kokią bokso kriaušę, daužydamas sūnų, pabėgo iš namų.

Atlikęs karinę tarnybą Kaliningrade Sergėjus į Klaipėdą, jo nuomone, kaip į vieną perspektyviausių to meto pramonės miestų, atsikraustė tikėdamasis geresnio gyvenimo. Lietuvoje ne viskas iškarto klostėsi puikiai, tačiau susipažinęs su Emilija Bruzdyte Sergėjus gyvenimą paskyrė jai ir niekada to nesigailėjo. Užsispyręs ukrainietis užtruko tris metus kol palenkė merginos širdį, o neužilgo gavo ir jos ranką. Emilija baigusi Šiaulių pedagoginį institutą įsidarbino pradinių klasių mokytoja, todėl vis spaudė Sergėjų baigti mokyklą ir vyras galiausiai jai pasidavė. Darbas, kurį artėjant pensijos amžiui ukrainietis gavo nepriklausomos Lietuvos studentų bendrabutyje taip pat buvo žmonos ryšių nuopelnas. Tačiau Sergėjus su šiomis pareigomis tvarkėsi puikiai. Studentai jį mėgo, nors griežtas ir reiklus administratorius iš pirmo žvilgsnio daug kam ir neįtikdavo. Ilgainiui kiekvienas pakeisdavo nuomonę, nes jei laikydavaisi nustatytos tvarkos, Sergėjus greitai tapdavo tavo geriausiu draugu, kuris ne tik cigarete pavaišindavo, bet ir visada rasdavo laiko išklausyti ir ką patarti mažiau gyvenimo patirties turintiems studenčiokams. 

Jau ketvirtą dešimtį skaičiuojančiame bendrabutyje, kurį studentaujantis jaunimas nugyveno taip, jog remontuoti pastato paprasčiausiai nebeapsimokėjo, vyko permainos. Studentai išsikraustė į naujus, dar dažais kvepiančius ir jau pačių pramintus „Rūmais“ Studentų namus. Nors Sergėjus senajame pastate dirbo tik penketą metų jam šios permainos kažkodėl priminė tėviškę. Ištuštėję kambariai, krūvos šiukšlių, nebereikalingi baldai ir niūrūs koridoriai kūrė slogią atmosferą, bet bendrabučio administratorius iš čia išeiti nė kiek neskubėjo. Iš lėto vaikščiodamas nuo durų prie durų ir apžiūrinėdamas kambarius jis be jokio sąrašo galėjo pasakyti kas, kuriame kambaryje gyveno ir įvertinti, kokią betvarkę po savęs paliko. Galėjo jis ir kiekvieno istoriją papasakoti, tačiau dabar mintys sukosi visai ne apie tai. Mechaniškai apžiūrinėdamas kambarius Sergėjus mintimis nusikėlė į Ukrainą, o širdimi nė pats nesuprato kur esąs. Tiesiog jautė nenumaldomą ilgesį verčiantį lauk viską kas per tiek metų susikaupė tamsiausiuose sielos užkaboriuose. Vyras atitoko tik tuomet, kai ant kairės rankos kažkas užtiško. Atgalia ranka perbraukęs skruostą ir suvokęs, jog tai ašara Sergėjus kiek nustebo. Staiga jį apėmęs bejėgiškumo jausmas išsiveržė nekontroliuojamo pykčio priepuoliu. Bendrabučio administratorius dar taip neseniai sergėjęs tvarką pastate dabar jame siautėjo lyg koks pamišėlis viską spardydamas, vartydamas ir daužydamas. Ukrainietis pamatęs viename iš koridoriaus holų studentų paliktą seną „Tauro“ televizorių pačiupęs jį sviedė į orą taip, jog šis stuktelėjęs į lubas tėškėsi ant betoninio grindinio pažirdamas į daugybę detalių. Šukių krūvoje Sergėjaus žvilgsnis užkliuvo už suglamžyto, raudonais viršeliais sąsiuvinio. Priėjęs jis nevalingai jį pakėlė. Pykčio protrūkis liovėsi taip pat netikėtai kaip ir prasidėjo. Nupūtęs tirštą dulkių sluoksnį vyras greitai pervertė sąsiuvinį kartkartėmis sustodamas paskaityti ranka prirašytų puslapių. Tai buvo kažkieno dienoraštis. Paslėptas ir užmirštas sename televizoriuje. Iš tų kelių paskubomis perskaitytų epizodų administratorius negalėjo atsakyti kieno šis sąsiuvinis ir tai jį suintrigavo. Sergėjus iškarto nuskubėjo į savo, dabar jau buvusį kabinetą, kuriame dar veikė šviestuvas ir stovėjo vieniša čia palikta „numirti“ gerokai išklibusi kėdė. Nors darbo diena jau seniai baigėsi bendrabučio administratorius kabinete įsijungė šviesą ir prisitraukęs varganą kėdę prie palangės prisėdo skaityti ką tik atrasto sąsiuvinio turinį.

***

Niekad neplanavau rašyti dienoraščio, bet kartais barake taip nuobodu, jog tikrai nėra kas veikti. Datų nerašau, kad nebūtų panašu į dienoraštį. Kažin ar kada norėsis man pačiam visa tai skaityti?  Sesijos metu bendrabutyje tuščia, gal vienas kitas pasilieka ilgesniam laikui. Dauguma atvažiuoja tik į egzaminus. Iš neturėjimo ką veikti per dieną surukau po cigarečių pakelį. Jei taip ir toliau greitai būsiu basas. Reiks važiuoti namo, o tai dar blogiau nei likti čia... Suknistas gyvenimas. Negali gauti ko nori tai pradedi nebenorėti nieko...

Šiandien laikiau egzaminą. Dėstytoja net keletą kartų buvo išėjusi iš auditorijos duodama suprasti, kad galime nusirašyti, o aš jau bijojau, kad sudegsiu, nes visiškai nieko nesiruošiau. Gavau paruoštukę iš Lauros. Net tų nebuvau pats pasidaręs... Kartais gerai, kai studentų grupėje merginų daugiau nei vaikinų. Iš principo neprasidėsiu nė su viena grupioke!!! Taip geriau, o tai paskui neatsikratysi. Pirmam kurse vos nepaslydau, bet tuomet dar draugavau su savo pirmąją. Kažin ką dabar veikia Oksana? Turbūt apsižergusi kokį liurbį pudrina smegenis, kad viskas tik po vestuvių... Kad jai Ten mėšlungį sutrauktų! Vargšas, mano naivume. Nieko, užtai dabar mokytas. Reikia matyt visiems nagus nusvilti, kad paskui nesąmonių nebedarytum. Tik, kad kvailai laukti to, Oksanos „tik po vestuvių“ kažkaip buvo daugiau nei, kad dabar progai pasitaikius sugulti su kokia lengvabūde. Tuščia kažkaip ir tiek...

Vakare panos kvietė į klubą atšvęsti egzamino. Nesinori nei čia vienam sėdėti, nei trankios muzikos klausyti, o ir pinigų ne kažką belikę. Geriau jau puslitrį barake išdažyti, nei už bilietą į klubą mokėt tokias sumas. Nežinau... Jaučiu, kad geriau liksiu čia. Gal dar nebus visas bendrabutis išmiręs ir rasiu su kuo pasėdėti.

***

Vasario 12 d. Žinau... Žadėjau datų nerašyti, bet šią dieną noriu prisiminti. Nauja sesija, visi vėl susigrūdom bendrabutyje. Antra savaitė jau toks šurmulys lyg nežinia kiek laiko visi būtų nesimatę, nė pamiegoti nėra kada. Per visą šį laikotarpį universitete buvau gal tik syki ir tai tik dėl to, kad kiekvieno semestro pradžioje reikia pasirašyti, jog atvykai studijoms. Va ir dabar jau trečia valanda ryto, o kambariokai kažkur prašapę švenčia. Taip išeina, kad iš tiesų šiandien jau vasario 13 d., bet aš ne apie tai. Šiandien, t. y. jau vakar, vasario 12 d. bendrabutyje užsukom rimtą vakarėlį (penktame aukšte vis dar girdisi muzika). Nė nežinau kiek kartų buvo policija, matyt kaimyniniuose namuose neįmanoma miegoti. Tikriausiai Serioža pirmadienį ne vieną ant kilimėlio išsikvies. Gal kam ir su bendrabučiu teks atsisveikinti. Tiesa pasakius nė nežinau kaip viskas prasidėjo. Ar tai kažkieno gimtadienis, ar šiaip kokia proga, bet penkto aukšto hole susirinko turbūt pusė bendrabučio ir dar dalis nevietinių. Iš pradžių viskas gana ramiai, kas ką atsinešęs gurkšnojo, kalbėjosi, kažkas gitara skambino. Trumpai tariant geras pasisėdėjimas. Tik, kad budintis Viktoras prikalė anksčiau laiko nei įprastai tai visi ir atsipalaidavo. Atsirado stiprintuvas ir kolonėlės, prasidėjo šokiai. Buvo keletas rimtesnių apsistumdymų su nevietiniais. Kitaip tariant viskas kaip geram vakarėlyje. Dar dabar kiek galva sukasi, bet miego visai nesinori. Daug minčių, tad ir prisėdau prie šito sąsiuvinio.

Taigi, šventė rimta, bet nieko naujo bendrabučiui. Nors mūsų nekvietė, tačiau tokių ten rinkosi dauguma.  Kitaip tariant įprastas penktadienis bendrabutyje tik gal kiek didesnis vakarėlis vienoje vietoje. Tryniausi holo kampe per daug nesukdamas galvos, kol užmačiau Ją. Tarsi nieko ypatingo, mergina kaip mergina, bet man atrodė, kad ji į šį vakarėlį įsiveržė kaip tyro oro gūsis. Gal dėl to, jog čia visiškai neįsipaišė. Akivaizdžiai pabėgusi iš kažkokio teminio baliuko. Apsirengusi tarsi hipė su ilga rožine (turbūt mamos) suknele ir skarele, susukta į juosta, persirišusi ilgus tamsius plaukus ji čia sukiojosi atkreipdama daugelio vaikinų dėmesį. Liekna panelė su raudonais sportbačiais (inkariukais). Tikrai graži ir tuo pat metu kažkuo keista. Ją tarytum supo ypatinga aura, kuri akimirksniu sučiupo mano žvilgsnį. Prikaustė visą dėmesį, nors pats nesupratau, kodėl taip stebeilijuosi. Atėjo lyg ir  viena, tačiau greitai įsisuko į vakarėlio sūkurį. Jautėsi laisvai lyg visus pažinotu. Stebėjau kaip ji plaukia tarp žmonių, sveikinasi, susipažįsta, vaišinasi, šoka ir juokiasi dalindamasi su aplinkiniais žavinga šypsena. Keista, kad nepastebėjau kaip ji lyg iš niekur atsidūrė šalia manęs ir alkūnėmis atsirėmusi į palangę paklausė: –  Gal turi cigaretę?

Žiemą paprastai rūkydavom holuose prie palangės, ant kurios visada stovėdavo kokia skardinė nuorūkoms, bet dabar visi rūkė kas kur ir nuorūkas tiesiog mesdavo ant žemės. Jau įsivaizduoju koks ryte ten bus šiukšlynas.

Nieko nepasakęs ištiesiau jai pakelį lengvų cigarečių ir ji vieną išsitraukusi užsirūkė. Nors buvau ką tik parūkęs kažkaip automatiškai užsidegiau cigaretę ir aš.

– Ko toks rimtas? Ar tau nelinksma čia? – tikriausiai iš mandagumo, kad dalinausi rūkalais pasiteiravo ji.

– Tiesiog stumiu laiką ir tiek, – kažką panašaus į tai tarstelėjau.

Kažkodėl jaučiausi kiek nejaukiai, bet vis tiek nenusukau žvilgsnio ir kurį laiką tiesiog pešėme dūmą žiūrėdami vienas kitam į akis. Mačiau kaip jos lūpų kampučiuose žaidžia valiūkiška šypsenėlė. Oras tarp mūsų tarsi įsielektrino ir sutirštėjo, o jos akių gelmė skandino savyje ne tik mintis.

– Kas tokia būsi? – galiausiai paklausiau.

– Kas tik nori, rimtuoli, – viliojančiai mirktelėjusi akį nusikvatojo ji.

 Mane tai suerzino. Užgesinau cigaretę į palangės apačią ir įmečiau į nuorūkų prikimštą skardinę, o tuomet nė pats nežinau kodėl išrėžiau:

– Gal noriu, kad būtum mano.

Į tai ji tik dar labiau nusikvatojo. Baigusi rūkyti numetė nuorūką ant holo grindų ir užmynusi ją raudonu sportbačiu stipriai patrynė užgesindama. Tuomet vėl pažvelgė skandinančiomis, žalsvai rusvomis akimis į mane ir nusišypsojusi paklausė:

– Svarbiausia tikrai norėti, ar gi ne?

Staiga mergina, kurios nė vardo nežinojau apsivijo rankomis man kaklą ir įsisiurbė į lūpas taip kaip dar nė viena nebuvo to dariusi. Jos liežuvis žaismingai pakvietė šokiui manąjį ir nors jam tai buvo naujas šokis jis greitai jį išmoko. Taip netikėtai pabučiavusi taip pat netikėtai atšlijo, o tada apsisukusi nėrė pro susibūrusius hole studenčiokus ir pradingdama iš akių pasuko koridoriumi. Praėjo keletas sekundžių, kol atitokau ir lyg užhipnotizuotas leidausi pavymui nė nesuprasdamas kodėl tai darau. Deja jos neberadau. Visą vakarą klausinėjau susirinkusių ar kas ją pažįsta, ar žino merginos vardą ir kas ši keista panelė, bet taip nieko ir nesužinojau.

Kelios sekundės. Vienas bučinys, viena akimirka, bet jos nebegaliu užmiršti iki šiol. Net jei ir nesu tikras, jog visa tai išties įvyko. Keista kiek nedaug kartais tereikia, kad išprotėtum...

 

Dzzzzr, dzzzzr, dzzzzzr... Sugergždė dar neatjungtas senas telefono aparatas, paliktas kampe ant palangės. Sergėjus net krūptelėjo išgirdęs jo keliamą triukšmą ir šiek tiek pasimetęs pakėlė ragelį:

–  Bendrabutis, – neužtikrintai ištarė jis žvelgdamas pro langą į naktinę Klaipėdą.

– Kur tu prapuolei? Aš namie jau visai iš proto kraustausi. Vienuolikta valanda vakaro, o iš tavęs jokių žinių, – telefono ragelyje suskambo priekaištingas žmonos balsas. Iš viso to, kas buvo pasakyta, Sergėjus užfiksavo tik menką atkarpą: „vienuolikta valanda vakaro...“.

Staiga suvokęs, kad jau tikrai pervėlus metas būti darbe suskubo raminti mylimąją:

– Atleisk senam romantikui, brangioji. Aš visai pamečiau laiko tėkmę. Tuoj grįšiu.

– Sergėjau, suprantu, kad permainos neramina, bet gyvenimas niekada nestovi vietoje norime to ar ne. Lauksiu tavęs, paskubėk, – jau kur kas švelnesniu tonu tarstelėjo Emilija, tačiau vis tiek dar pridūrė:

– Vakarienė jau atšalusi.

– Aš nealkanas, bet skubu, – kažkodėl šypsodamasis atsakė jai vyras ir padėjęs telefono ragelį  kabinete išjungė šviesą. Dar kiek pastovėjo visiškoje tamsoje žvelgdamas pro langą, o tada susuko į tūtelę rastą sąsiuvinį ir apsisukęs greitu žingsniu išėjo iš bendrabučio. „Kad tik tokios bėdos. Meilė. Kažkada mane ji irgi išgelbėjo...“ – eidamas namo jau pakilios nuotaikos mintyse svarstė Sergėjus.