Jan. 12, 2018

Apatinių kelnaičių komisas

Tik koks prašalaitis galėjo nepažinoti Bronislovo. Trisdešimt darbo metų mokyklos direktoriaus pareigose jam leido pamatyti kaip užauga ne viena miestelio karta. Bronislovas Lukša nugyveno turiningą gyvenimą ir dabar išėjęs į užtarnautą poilsį mėgavosi ramybe. Vyras kas rytą, nepriklausomai nuo to koks oras, keldavosi septintą valandą, atlikdavo mankštą, palįsdavo po šaltu dušu ir išgėręs puodelį ekspreso išeidavo pasivaikščioti gimto miestelio gatvėmis. Buvęs mokyklos direktorius kas rytą pėsčiomis, lyg koks mechaninis laikrodis, sukdavo ratą visada tokiu pat maršrutu: pirmiausiai nuo namų patraukdavo iki vaistinės, vėliau per mokyklos stadioną kirsdavo kampą ir nusileisdavo prie upės, o tada pakrante pasiekęs vienintelę, čia dar veikiančią kavinę pakildavo iki kultūros centro, kurio pastate įkurdinta biblioteka, - neretai tapdavo pirmuoju sustojimo tašku. Iš bibliotekos jis patraukdavo tiesiai pro maisto prekių parduotuvę ir pakeliui namo čia neretai stabtelėdavo dar kartą. Toks dažniausiai būdavo Bronislovo rytas ir jis tuo nė kiek nesibodėdavo. Priešingai, mėgavosi ramybe ir nusistovėjusia tvarka, tačiau šiandien viskas buvo kitaip.

Miestelis ruošėsi neregėtam įvykiui – naujos įstaigos atidarymui, todėl jau kuris laikas nedidelėje bendruomenėje tai buvo pagrindinė ir svarbiausia naujiena bei apkalbų tema. Niekas tiksliai nežinojo kas tai per įstaiga, tačiau matė kaip remontuojamos patalpos, nuo ryto iki vakaro zuja darbininkai. Bronislovas taip pat neišvengiamai buvo informuotas apie būsimą naujovę, todėl rytinio pasivaikščiojimo maršrutą tyčia pakoregavo taip, kad galėtų įvertinti vykstančius pokyčius anksčiau čia veikusioje dėvėtų rūbų parduotuvėje, kuri pakeitė bankrutavusią mėsinę. Darbai ėjosi sparčiai, todėl po mėnesio virš įstaigos durų jau švietė naujutėlaitė iškaba, o ant durų puikavosi skelbimas informuojantis apie jos iškilmingą atidarymą. Nors šeštadienio rytas miesteliui sąlyginai dar buvo ankstyvas, tačiau čia jau buriavosi didžioji dalis vietinių gyventojų. Net tie, kurie įprastai rytus sutikdavo alaus bare, šiandien smalsiai dairydamiesi, alų iš butelių gurkšnojo netoliese.

 Bronislovas neketino dalyvauti šiame sambūryje, tačiau išvydęs virš įstaigos durų mėlyname fone didelėmis baltomis raidėmis šviečiantį užrašą „Apatinių kelnaičių komisas“, buvęs mokyklos direktorius neįprastai sau pasimetė ir kurį laiką tiesiog vėpsojo į iškabą, o atsidarius durims nė nepajuto kaip drauge su čia susirinkusių smalsuolių minia įžengė į vidų. Tvarkingoje, nedidukėje, ką tik renovuotoje patalpoje jokių prekių nebuvo. Vieninteles lentynas su įvairiaspalviais katalogais bei žurnalais nuo lankytojų skyrė prašmatnus raudonmedžio baras, o patalpos gale stovėjo įrengtos trys užuolaidomis pridengtos būdelės. Prie įėjimo plačiai šypsodamasi lyg kokia lėktuvo stiuardesė visus pasitiko žavi panelė dėvinti tradicinį tamsiai pilką kostiumėlį ir klasikinius batelius su vidutinio aukščio kulniukais. Ji rūpinosi, kad kiekvienas užėjęs gautų reklaminį įstaigos bukletą. Didžiai Bronislovo nuostabai prie baro stovėjo jo buvęs mokinys Redikas Kulnis, kurį jis pats dar dešimtoje klasėje pašalino iš mokyklos už numestą petardą ant fizikos mokytojos galvos. Nors vaikinas atsiprašė ir dievagojosi, kad tai padarė netyčia visai netaikydamas mokytojai, kuri jam galiausiai atleido, visgi direktorius liko neperkalbamas ir Redikui mokyklą teko baigti važinėjant į miestelį už dešimties kilometrų. Lukša laikėsi nuostatos, kad atleisti galima tik kartą, o šis jaunuolis jau buvo išnaudojęs visus įmanomus antruosius šansus ir mokyklos direktorius jį „nurašė“ kaip beviltiškai nepataisomą. Dabar Redikas, vilkintis prabangų šviesiai pilką su baltais dryžiais „Versace“ kostiumą, visai neatrodė beviltiškas.

– Džiaugiuosi, jog taip gausiai susirinkote. Leiskite jums pristatyti puikią galimybę papildomai užsidirbti, – kreipėsi į susirinkusiuosius mokyklos neklaužada. – Neabejoju, kad daugeliui kylą klausimų kas čia per organizacija ir kaip galite užsidirbti, todėl iš karto mano kolegė Laura jums trumpai pristatys „Apatinių kelnaičių komiso“ idėją ir veiklos principus.

Mergina prie durų nepaliaudama šypsotis žengė keletą žingsnių arčiau Rediko ir iškėlusi į viršų visiems dalintus lankstinukus pradėjo:

– Mielieji, UAB „Burundukas“ savo veiklą pradėjo prieš trejus metus. Tai sėkminga tarptautinė kompanija geriau žinoma kaip „DiS“ arba „Dirty secret“, kuri šiandien valdo jau penkiolikos komisų tinklą Lietuvoje ir Rytų Europoje. Mūsų devizas – dvi K: „Konfidencialumas ir kokybė“. Pardavimai mūsų interneto parduotuvėje vykdomi visame pasaulyje. Per trejetą veiklos metų įgijome klientų pasitikėjimą ir subūrėme pastovių klientų ratą, kuris užtikrina reguliarius pardavimus, todėl stengiamės savo klientams užtikrinti kuo didesnį pasirinkimą, o nuo šiandien prie mūsų galite prisijungti ir jūs! – emocingai užbaigė. Kiek nužvelgusi visus ir padariusi apgalvotą pauzę, Laura tęsė toliau. – Argi tai ne puiku? Paprastai komisų neatidarinėjame nedideliuose miesteliuose, tačiau Redikas, – pasisukdama į pasitempusį mokyklos neklaužadą  ir linktelėdama jam, atkreipė susirinkusiųjų dėmesį Laura, – Redikas norėjo savo verslo sėkme pasidalinti su kraštiečiais, todėl mes šiandien čia.

– Atleiskite, atsiprašau... – braudamasis į priekį per susispaudusius patalpoje miestelėnus nutraukė merginos monologą klebonas Jonas Tarvydas. – Jūs kalbate gražiai, tik mane neramina iškaba prie durų. Kvepia nešvankybėmis ir amoraliu elgesiu. Sakykit tiesiai, kokias paslaugas jūs ketinate teikti?! – pagaliau prasibrovęs į priekį piktai paklausė. – Bažnyčia tokioms iškaboms, o juolab nešvankybėms nepritaria ir nepritars. Aš reikalausiu seniūnės pasiaiškinti kodėl jums buvo išduotas leidimas, – nelaukdamas atsakymo burnojo klebonas.

Susirinkusieji ėmė šurmuliuoti, diskutuodami tarpusavyje ir pritariamai drąsindami miestelio dvasininką toliau kelti „teisingus“ klausimus, kurių nedrįso užduoti patys.

– Ramiai. Viskas čia legalu ir įstatymiška, – įsiterpė Redikas. – Leiskite jums nuosekliai išdėstyti mūsų veiklos esmę ir patys nerukus tuo įsitikinsite. – susirinkusieji kiek pritilo. – Mes teikiame tik dėvėtų drabužių pardavimo paslaugą. Kitaip tariant tarpininkaujame tarp pardavėjo ir pirkėjo, gaudami už tai tik nustatytą sandėrio vertės procentą. Jūs esate potencialūs pardavėjai, todėl didžiausią dalį uždirbsite jūs.

Miestelėnai vėl ėmė triukšmauti tik šį kartą entuziastingai palaikydami uždarbio idėją.

– Jūs čia mums akių nedumkite! – šaukė Jonas. – Kokios dar apatinės kelnaitės? Jūs ką čia ketinate pardavinėti?

– Mes suprantame jūsų reakciją, tačiau pasaulis pasikeitė ir šiuolaikiniame liberalios mąstysenos pasaulyje tai jau anokia naujiena,  – nenustodama šypsotis įsiterpė Laura.

– Tiesą pasakius, dėl tokios jūsų ir į jus panašių žmonių reakcijos mano verslas ir klesti, – nusijuokė jaunasis verslininkas. – Taip, Bažnyčia mūsų veiklai niekada nepritartų, nes, anot jos, mes amoralūs, tačiau tiesa ta, kad mes tik sudarome galimybę tam tikrai žmonių grupei būti laimingais, patirti malonumą, kurio kitaip jie nepatirtų ir, žinoma, sudarome galimybę gana lengvai užsidirbti.

– Taip! Jis pats pripažino, Bažnyčia nepritaria! Ši nešvanki vieta turi būti kuo skubiau uždaryta! – neslėpdamas pykčio šaukė Bažnyčios tarnas. – Ponia Aldona, jūs ne tik davėte leidimą šiai nešvankybei, bet ir pati čia stoviniuojate, – išvydęs ilgametę miestelio seniūnę Aldoną Ringuvienę, viešai kreipėsi į ją kunigas reikalaudamas pasiaiškinimo.

– Jūs viską girdėjote. Šis verslas yra legalus. Niekas nedraudžia pardavinėti ar tarpininkauti parduodant dėvėtus drabužius, – sureagavo į klebono replikas seniūnė. – O kas dėl mano buvimo čia, tai leiskite pastebėti, Jūsų šventenybė, pirmose eilėse vietą užsiėmėte.

To matyt kunigui buvo per daug, tad šis ekspresyviai numojęs ranka, apsisuko ir ėmė brautis išėjimo link garsiai, kad visi girdėtų burnodamas:

– To dar betrūko! Ištvirkėlių lizdo mano mieste! Aš šito taip nepaliksiu. Paskutiniai metai kaip jūs čia seniūnė. Meras – dvasingas žmogus mane tikrai supras, – dar pagrasino išeidamas ir stipriai užtrenkė duris.

Paskui dvasininką iš susirinkusiųjų gilumos tikriausiai būtų patraukusios ir kelios vyresnio amžiaus moteriškės, bet gal dėl to, jog reikėjo brautis per minią, o gal dėl smalsumo jos tik susigūžė ir liko laukti lūkuriuodamos kuo gi viskas čia baigsis.

– Aš tikiuosi likusieji kur kas tolerantiškesni nei miestelio kunigas? – vis dar nenustodama plačiai šypsotis kreipėsi į susirinkusiuosius Rediko žavioji padėjėja. – Jeigu leisite aš tęsiu ir po to, suprantama atsakysiu į visus jūsų klausimus.

– Taip, žinoma. O gal dar pademonstruokit prekes... kaip ten? Nu tas žodis? Vi? Vizualiai, – pajuokavo vienas iš Bronislovo mokyklos absolventų, Ovidijus Kieša.

Ovidijus tikrai nebuvo pats stropiausias mokinys, tačiau skirtingai nei Redikas jis mokyklą baigė nepašalintas iš mokyklos ir dabar laiką leisdavo miestelio alinėje. Kiešos replika sulaukė pritariamo juoko, tačiau Lauros tai nė kiek neišmušė iš vėžių.

– Žinoma ponai, pas mus jus galėsite ne tik parduoti bet ir pirkti, tačiau prekių katalogą galite rasti tik mūsų internetinėje parduotuvėje ir siekiant konfidencialumo prekes įsigyti galite tik internetu.

– Ką ten bobos, Kiešą tik alaus katalogas gali sudominti, – sviedė repliką kažkas iš minios galo ir iškarto patalpoje nusirito juoko banga.

– Šiaip jau mūsų klientų tarpe ne tik vaikinai, – nekreipdama dėmesio į šurmulį toliau dėstė Laura. – Tiesa, merginų apatinis trikotažas yra paklausiausia prekė, bet turime keletą klienčių Amerikoje, kurios aktyviai varžosi ir dėl vyriškų apatinių.

– Girdi, Kieša, tavo nešvarius triusikus gali kokia boba iš Amerikos nupirkti? Turėtum iš ko skolas susimokėti, – užkimusiu, prarūkytu balsu vėl pašmaikštavo kažkas minioje ir visi pritariamai nusijuokė.

– Pirma reikia juos turėti, kad galėtum parduoti, – pritariamai riktelėjo pirmasis balsas ir visi dar labiau sujuko.

Matydamas, kad susirinkusiųjų dėmesys vis nukrypsta ir Laurai nesiseka suvaldyti neparankios auditorijos vėl įsiterpė Redikas:

– Ovidijui, kaip buvusiam klasiokui mielai nupirksiu naują komplektą jei tik jis pažadės nors kartą pabandyti pasinaudoti mūsų paslaugomis. Net neabejoju, kad jo nenuvilsime, – buvęs Rediko klasiokas tik kilstelėjo alaus butelį apsimesdamas, kad juokiasi su visais drauge ir greitai nuleido akis žemyn. – O dabar paprašysiu kiek rimties, kad galėtumėte išgirsti visą mūsų pasiūlymą kaip galite tapti turtingais.

Susirinkusieji iškarto nuščiuvo.

– Kaip jau supratote, mūsų klientai yra viso pasaulio apatinio trikotažo fetišistai, – meiliai šypsodamasi tęsė Laura. – Tai žmonės, kuriuos seksualiai jaudina kitų apatiniai. Nereikia pagalvoti nieko blogo, tai nėra nei smerktina, nei amoralu kaip, kad jums bandė įrodyti mus palikęs dvasininkas. Tiesiog reikia suprasti, kad tokių žmonių yra visur. Net gi gali būti ir tarp mūsų, – mergina šypsodamasi nutilo iš lėto nužvelgdama susirinkusiuosius. – Tai nieko blogo. Juos tokius sukūrė Dievas, o mes tiesiog pasiūlėme jiems legaliai įsigyti tai, kas juos jaudina ir teikia malonumą, kad nereikėtų to daryti bandant nugvelbti ar kitaip pažeidinėti įstatymus.

– Atsiprašau, jūs negalvokite, kad mes kokie neišmanėliai. Kas yra fetišas žinome ir šiame miestelyje, – kiek pasipiktinusi garsiai pareiškė šviesiaplaukė moteriškė, kultūros centro darbuotoja Fijona Uzer. – Jūs geriau papasakokit apie tai kiek mokėsite mums, jeigu nuspręsime prisidėti prie šios kilnios misijos,  – nusijuokė ji.

– Suprantamas klausimas. Mes nuo sandėrio sumos imame tik dešimt procentų ir dar vienkartinį dešimties eurų aptarnavimo mokestį už įpakavimą, siuntimą bei fotografijas, tačiau šis mokestis netaikomas pirmą kartą, todėl kiekvienas pabandyti galite nemokamai. Kadangi visas prekes parduodame aukciono būdu tai užtrunka maždaug mėnesį. Po mėnesio, jei jūsų preke susidomės ir ją nupirks, jūs gausite visus pinigus į nurodytą sąskaitą, žinoma atskaičiavus mūsų dalį. Paprastai sandėrio vidurkis siekia penkis-keturis šimtus, tačiau būna, jog niekas nesusidomi. Brangiausiai prekę pavyko parduoti už dešimt tūkstančių.

Išgirdę tokias sumas mažo miestelio gyventojai trumpam sukluso it viščiukai priėjus juos lesinti, o tuomet be jokio drovumo pasipylė klausimų lavina, į kurios jaunieji verslininkai atsakinėjo kantriai nepaliaudami rodyti dantis lyg būtų taip užprogramuoti. Galiausiai Redikas sušuko:

– Gal turime vieną savanorį, kuris sutiktų dabar išbandyti ir drauge pademonstruoti kitiems kaip viskas vyksta?! Taip reikės mažiau aiškinti.

Miestelėnų keliamas šurmulys nutilo. Visi ėmė dairytis į šalis akimis ieškodami to drąsuolio, tačiau niekas taip ir nesiryžo.

– Tuomet gal mano asistentė sutiks pagelbėti? – bandė suktis iš padėties Redikas.

Tuoj pasigirdo atėjusių vaikinų pritariami šūksniai ir raginimai, o kai Laura nedvejodama sutiko, drąsesni iš jų ėmė brautis į priekį, nenorėdami praleisti būsimo reginio.

– Viskas ko jums reikia, kad galėtumėte parduoti – mažiausiai aštuoniolika metų ir apatinės kelnaitės ant jūsų kūno, – pradėjo aiškinti Rediko asistentė. – Tuomet užeikite į komisą ir paprašykite blanko, – ji artistiškai linktelėjo Redikui ir šis iš už baro ištiesė jai popieriaus lapą. – Užpildykite blanką, kur turėsite nurodyti savo vardą, pavardę bei slapyvardį, jei parduodant prekę norite skelbtis kitu vardu, sąskaitos numerį, į kurį bus pervestas atlygis, keletą detalių apie save. Jei viskas bus gerai su jumis, bus pasirašyta sutartis, o darbuotojas priskirs unikalų numeri(į) ir išduos plastikinį maišelį su žetonu, – jaunasis verslininkas taip pat artistiškai įvertino blanką, kurį neva užpildė jo asistentė ir kažką suvedęs į kompiuterį atspausdino du sutarties egzempliorius ir nediduką lapelį su numeriu bei ištiesė plastikinį maišelį su žetonu viduje. – Dabar einate į vieną iš salės gale esančių laisvų budelių.

Laurai teko luktelėti kol susirinkusieji prasiskyrė padarydami jai koridorių iki užuolaidomis pridengtų mažyčių nišų salės gale.

– Žengę vidun galite užsitraukti užuolaidą ir niekas jūsų nematys, – įėjusi į vidurinę būdelė(ę) užtraukė jos užuolaidą Rediko asistentė. – Bet dabar aš viską darysiu atvirai, – ji vėl plačiai atitraukė uždangą, o į jos repliką tuoj pasigirdo vyriškų balsų pritariami šūksniai ir švilpimas, tačiau mergina į tai visai nereagavo. – Suveskite jums duotą numerį, tuomet įmeskite žetoną ir savo nuožiūra atlikite keletą nuotraukų, – mergina kažką suspaudė ir netrukus nišoje kelis kartus blykstelėjo ryški šviesa. – Fotonuotraukose galite pridengti veidą, tačiau didesnio susidomėjimo sulaukia tos prekės, kurių savininkai nesislepia. Paskutinis veiksmas: nuspaudžiate šį didelį žalią mygtuką, jis įjungia filmavimo kamerą ir nusimaunate kelnaites. Tai daryti galite ir nusisukę nuo kameros, tačiau tai nebūtina, nes filmuojama tik iki pusės, – tai tarusi, Laura grakščiai kyštelėjo ranką sau po sijonu ir jo nepakeldama nusmaukė rausvas nėriniuotas kelnaites iki kelių, o tuomet lengvai iš jų išlipo nė nenusispirdama aukštakulnių. – Kelnaites dedate į jums duotą maišelį, atidarote žemiau esantį stalčių ir supakuotą prekę patalpinate čia. Stalčių uždarote ir nuspaudžiate mėlyną mygtuką. Viskas, jūsų prekės aukcionas paskelbtas. Minimali pradinė kaina penkiasdešimt eurų. Jei per mėnesį neatsiras susidomėjusių galite ateiti, jums kelnaites gražinsime.

Kažkas minioje netikėtai ėmė ploti, bet nesulaukęs pritarimo greitai liovėsi.

– Ar bus dar klausimų? – prisijungė prie kolegės Redikas.

– Taip, kur internete ieškoti to aukciono? Norėsiu šios panelės kelnaičių, – nusijuokė Ovidijus.

– Iš kur pas tave penkiasdešimt eurų? Jei tokius pinigus turi, geriau man skolą grąžink, – kažkas tuoj jam replikavo minioje ir visi sujuko.

Pristatymui pasibaigus, kad ir kiek Rediko įkalbinėjami, niekas tą dieną nedrįso tapti pirmuoju komiso klientu. Žmonės netrukus ėmė skirstytis, tačiau kalbos apie naują įstaigą jų miestelyje nė kiek nerimo. Vienintelis Bronislovas dar neskubėjo išėjimo link. Buvęs mokyklos direktorius kiek pamindžikavęs vietoje galiausiai ryžosi ir žengė prie buvusio auklėtinio.

– Sveikas, Redikai, – pasisveikino kiek drebančiu balsu. – Norėjau tik atsiprašyti už tai, kad neleidau baigti mūsų mokyklos. Per tiek metų tik tave ir tepašalinau iš mokyklos, o graužatis vis tiek liko.

– Baikit, direktoriau, aš nė kiek to nesigailiu, – nuoširdžiai nudžiugo jaunuolis. – Aš baigiau dešimt klasių, kad ir kitoje jau mokykloje ir iš karto išvažiavau į užsienį. Pamačiau šiek tiek pasaulio, o dabar štai turiu neblogą verslą.

– Prisipažinsiu tavo verslo nesuprantu, bet džiaugiuosi, kad radai vietą gyvenime, – kaire ranka patapšnojo per dešinį pašnekovo petį Bronislovas lengviau atsidusdamas. – Kaip akmuo nuo širdies, – dar pridūrė ir atsisveikinęs išėjo.

Eidamas namų link Bronislovas užsuko parduotuvėn ir į prekių krepšį įsidėjo gruziniško raudono vyno butelį bei šokoladinių saldainių dėžutę. Visai nejučia stabtelėjo prie apatinio trikotažo lentynos ir, kurį laiką kažką galvojo, o tuomet pats sau garsiai nusijuokęs įmetė į krepšį žmonos dydžio rausvas nėriniuotas kelnaites. Pirmą kartą Bronislovas žmonai nupirko apatinio trikotažo, nors jos dydį net ir jam kintant, jis visada žinojo.