Nov. 13, 2017

Tavo

Laikas, kuris kol tu negimei nė neegzistavo, žvarbų rytą katinu įsirango kojūgalyje ir ragindamas keltis lyg su siūlų kamuoliu tingiai ima žaisti tavo sąžine. Po antklode šilta ir jauku, o lauke lyja. Girdi kaip lietaus lašai čaižo skardinę palangę. Žadintuvas jau skambėjo dusyk, bet katinas pernelyg vangus ir neseniai apkarpytais nagais. Mintyse gvildenamos sapnų nuotrupos kiek atitraukia dėmesį nuo neprašyto svečio, tačiau šis nė neketina atstoti, o netrukus įsitaiso ant krūtinės ir prislėgęs visu savo svoriu ima meiliai murkti. Tai tavo katinas, tavo laikas. Kas rytą jis kitoks, bet visada tik tavo. Net tuomet, kai jį glosto, maitina ar net spardo kiti – jis yra tavo ir nuo tavęs priklauso kiek ir kas jį kankins ar mylės.

Ryto laikas tau labiausiai patinka, nes dažniausiai tuomet galite pabūti dviese. Kas rytą jis stengiasi nustebinti. Kartais, kaip dabar, įsirango katinu, o kartais atšliauždavo gyvate ar pasiutusiu šunimi neleisdamas nė pagalvoti, kad gali bent sekundę su juo pasivartyti lovoje. Tuomet akimirksniu nusimesdavai antklodę ir šokdavai iš šilto guolio. Skubėdavai vonion nekreipdamas dėmesio į tai koks oras už lango. Kartu su savo laiku bėgote, kažkur lėkėte galvotrūkčiais dažnai nė neatrasdami akimirkos stabtelėti puodeliui kavos. Paprastai į darbą, bet būdavo ir kitokių progų. Savo vestuvių rytą taip skubėjote, kad nė nepastebėjai, jog duše nusiprausei dukart. Tik tavo laikas tavęs niekada nepaliko, nors buvo, kad apgaudavo ar net išduodavo. Tu neprisimeni dienų be laiko, tik dienas, kai laiko nepastebėdavai. Prireikė nemažai, kol supratai, kad jį išviso turi. Būdavo nejausdavai jo ar net pamiršdavai, tačiau dabar žinai jis yra. Staiga pagalvoji, jog per daug iššvaistei, bet čia katinu murkiantis draugas suskumba nuraminti. Beprasmiška pergyventi dėl to ko negali pakeisti.

Šiandien niekur nereikia bėgti, tačiau tau vis tiek gaila laiko ir kiek pasirąžęs galiausiai atsikeli. Už tuos kartus, kai skubėdavai, užsikaiti didžiulį puodelį kavos. Įsitaisai virtuvėje prie lango kur šilčiausias radiatorius ir įmerki žvilgsnį į šlapias, belapes sodo obels šakas. Laikas akimirkai išgaruoja virsdamas jaukia chalato šiluma, o kai sugrįžta, pastebi, kad kava beveik atvėsusi. Tu beprotiškai užsinori nusigauti į rūsį, kad iš ten pasiimtum vieną tos senos obels vaisių, kuriuos kruopščiai nuskynei ir atidėjai žiemai. Vos pagalvoji apie rūsio vėsą ir už lango pliaupiantį lietų tuoj obuolį pakeiti torto gabaliuku, kuris liko po vakarykščio gimtadienio. Kai tik įsidedi gabalėlį torto į burną ir gurkšteli kavos, pajunti, kad tavo laikas plačiai šypsosi, nes tik jis žino, jog laikaisi beprasmės dietos. Tave tai suerzina, bet ne taip kaip vakar, kai laikas vėl priminė kiek jo iššvaistei. Kartais jis išties būna žiaurus, bet visada teisingas. Jis nejaučia taip kaip tu, todėl ir neklysta. Gyvenimo klaidos ir jausmai yra tik tavo privilegija, bet tu stengiesi ja pasidalinti su šiuo bendražygiu, kad galėtum papriekaištauti ne tik sau. Tavo laikas už tai niekada nepyksta. Negali pykti, kaip ir negali džiaugtis, bet tu tiki, kad jis išklauso ir kartais, kaip, kad dabar nusišypso.

„Ką šiandien veiksime?“ – klausiamai pažvelgi į laikrodį.

Vakar tiek susidėliojai planų, kad net baugu apie juos dabar galvoti. Norisi viską atidėti, net jei ir žinai, kad tavo laikas yra ribotas. Diagnozė Vėžys ir ligos gydimas tiek atėmė, tiek davė. Sustabdė nuo beprotiško bėgimo į niekur. Begalė planų, o viskas, ko išties norisi – tiesiog pabūti su savo laiku. Pagaliau žinai ko trokšti, bet vis tiek planuoji, vis tiek apsimeti, kad laikaisi dietos, nes jau kitaip nemoki. Supranti, jog visada gali išmokti kažko naujo, tačiau visiškai užmiršti tai ką buvai išmokęs taip pat nepavyks. Tu to ir nenori.

Staiga suskamba telefonas ir šiandienos katiniškas tavo laikas pašiaušęs nugarą ima šnypšti. Nieko nesakai tik nusišypsai ir delnu perbraukęs jo pasišiaušusį kailį pakeli ragelį. Laikas strykteli tau ant galvos ir apsimeta nuo chemoterapijos nuslinkusiais plaukais. Iš Londono, kur pastaruosius penketą metų gyvena, skambina duktė atsiprašyti, kad nepavyko vakar sugrįžti tavo gimtadieniui. Kažkas nutiko darbe, todėl pavėlavo į suplanuotą skrydį. Pažada dovanas atsiųsti paštu. Nepyksti. Nieko jai nesakai išskyrus tai, kad beprotiškai myli ir nori, kad ji nešvaistytų savojo laiko vien darbui. Dar spėji atsisveikinti kol balsas nepradėjo lūžinėti ir padėjęs ragelį nubrauki sunkią ašarą.

Tu niekam taip ir neprasitarei, kad gydytojų teigimu vakar šventei paskutinį gimtadienį.