Nov. 9, 2017

Kitoks

Keistuoliai, gyvenantys tarp mūsų ar net su mumis, tačiau ištrūkę iš visuomenės bendrosios sąmonės standarto rėmų yra tiek keisti kiek laisvi priimti vienišiaus gyvenimą. Laisvi gyventi, todėl ir kitokie. Kiekvienas tiek įdomus kiek jis yra keistas. Nesinori net bandyti aprašyti tokį žmogų, tik susipažinti-pažinti kiek leidžia tavo standartizuota sąmonė ir ją lydinti baimė pačiam išsiskirti, ištrūkti iš pilkos masės. Kažin ar įmanoma aprašyti laisvą žmogų stebint jį per siaurą, grotomis įrėmintą plyšį? Tai lyg bandymas uždaryti laukinę katę namuose teisinant save, jog tu ją gelbėji. Vietoje to, kad pats išbėgtum į lauką su ja ir imtum gyventi tu surasi šimtus tūkstančių pasiteisinimų, jog tai neracionalu, neprotinga ir ekonomiškai nepagrįsta. Tu surasi, o gal tai už tave padarys tau įdiegta programa „padedanti“ neišklysti iš kelio: reprodukuoti, gaminti, vartoti, vartoti, vartoti... Tokia tavo matrica. Socialinis eksperimentas. O gal tu tik nori tuo tikėti, kad nereikėtų galvoti, priimti sprendimų, prisiimti atsakomybės. Svajoji apie laisvę tik todėl, jog bijai būti laisvas, nes laisvam teks gyventi kaip tai laukinei katei. Gyventi už rėmų. Savarankiškai kasdien priimant sprendimus ir savo kailiu jaučiant jų pasekmes.

„Gyventi yra sunku“ – asmeninio teisėjo plaktuku stukteli mintis ir nutrūksta.

Kolegų tarškinamos kompiuterių klaviatūros susilieja į vieną vientisą triukšmą užgoždamos akimirką, kai instinktyviai bandei ištrūkti iš matricos. Galvoje ima zvimbti, o organizmo programa išskiria dozę adrenalino dar iki tol, kol sugeneruoja mintį, kad vėluoji atlikti darbą. Klaviatūrų kakofoniją, atsiradusi dėl tavo skubėjimo, nieko nesutrikdo. Vos tik pakabinto ant sienos laikrodžio ciferblatas praneša darbo pabaigą šį triukšmą pakeičia skubančių namo kolegų bruzdesys. Tu vienintelis negali liautis įnirtingai pirštais daužyti klavišų ir nė nepakeldamas akių nuo kompiuterio jauti bendradarbių smerkiamus žvilgsnius, kurie metaliniais nagais braižo tavo pakaušį tarsi bandytų prasiskverbti į smegenis ir išjungti sugedusią programą. Nori sustoti, bet negali.

Netikėtai mintyse gimsta rožinio dramblio vaiduoklis, kuris išlindęs per tavo kompiuterio ekraną vis didėja, pučiasi lyg balionas užgoždamas viską aplinkui, prispausdamas tave prie darbo kėdės ir nebeleisdamas nė pajudėti, nė įkvėpti. Kelios sekundės panikos ir dramblys garsiai sutrimitavęs straublius sprogsta panardindamas tave į absoliučią tylą, kuri ausyse spengia lyg didžiausias triukšmas. 

Kai atsipeikėji supranti, kad darbe nieko daugiau nėra. Lyg niekur nieko susitvarkai darbo vietą, išjungi kompiuterį ir išskubi į septintos valandos susitikimą su savo psichologu, kuris vėl turės viską sustyguoti taip, kad rytoj galėtum ateiti į darbą.