Jan. 22, 2018

Permainos – žmogaus gyvenimo istorija, tačiau prie jų priprasti ir joms pasirengti neretai atrodo neįmanoma. Tai patvirtinti galėtų studentų bendrabučio administratorius Sergėjus Kovaliovas. Ukrainietis, kilęs iš Donecko visą vaikystę praleido stebėdamas kaip sunkiai tėvai verčiasi anglies šachtininkų mieste. Gimdytojai susituokė jauni, kad gautų kambarį Donecko priemiesčio bendrabutyje, vadinamojoje komunalkėje, nes troško pabėgti į miestą, kur nereikėjo už maišą grudų lenkti nugaros kolūkyje. Juodas darbas šachtose ir žmonos nelaimė iš lėto tėvuką palaužė, visas jo svajones nugramzdindami bulvių samagono butelyje. Sergėjaus mama, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė gražuolė po nelaimingo atsitikimo chemijos fabrike nudegė dalį veido, abejas rankas bei krūtinę. Tuomet gydytojai skelbė, kad tikras stebuklas, kad jiems pavyko išgelbėti moters gyvybę, bet tai mamos nė kiek neguodė. Po trijų bandymų nusižudyti Olga Kovaliova uždarė griežto rėžimo psichiatrijos klinikoje kur nepraėjus nė metams neaiškiomis aplinkybėmis ji mirė. Kitą dieną Sergėjui sukako penkiolika. Jaunuolis, nebegalėdamas matyti pastoviai girto tėvo, kuris neretai susikaupusį pyktį išliedavo, it kokią bokso kriaušę, daužydamas sūnų, pabėgo iš namų.

Atlikęs karinę tarnybą Kaliningrade Sergėjus į Klaipėdą, jo nuomone, kaip į vieną perspektyviausių to meto pramonės miestų, atsikraustė tikėdamasis geresnio gyvenimo. Lietuvoje ne viskas iškarto klostėsi puikiai, tačiau susipažinęs su Emilija Bruzdyte Sergėjus gyvenimą paskyrė jai ir niekada to nesigailėjo. Užsispyręs ukrainietis užtruko tris metus kol palenkė merginos širdį, o neužilgo gavo ir jos ranką. Emilija baigusi Šiaulių pedagoginį institutą įsidarbino pradinių klasių mokytoja, todėl vis spaudė Sergėjų baigti mokyklą ir vyras galiausiai jai pasidavė. Darbas, kurį artėjant pensijos amžiui ukrainietis gavo nepriklausomos Lietuvos studentų bendrabutyje taip pat buvo žmonos ryšių nuopelnas. Tačiau Sergėjus su šiomis pareigomis tvarkėsi puikiai. Studentai jį mėgo, nors griežtas ir reiklus administratorius iš pirmo žvilgsnio daug kam ir neįtikdavo. Ilgainiui kiekvienas pakeisdavo nuomonę, nes jei laikydavaisi nustatytos tvarkos, Sergėjus greitai tapdavo tavo geriausiu draugu, kuris ne tik cigarete pavaišindavo, bet ir visada rasdavo laiko išklausyti ir ką patarti mažiau gyvenimo patirties turintiems studenčiokams. 

Jau ketvirtą dešimtį skaičiuojančiame bendrabutyje, kurį studentaujantis jaunimas nugyveno taip, jog remontuoti pastato paprasčiausiai nebeapsimokėjo, vyko permainos. Studentai išsikraustė į naujus, dar dažais kvepiančius ir jau pačių pramintus „Rūmais“ Studentų namus. Nors Sergėjus senajame pastate dirbo tik penketą metų jam šios permainos kažkodėl priminė tėviškę. Ištuštėję kambariai, krūvos šiukšlių, nebereikalingi baldai ir niūrūs koridoriai kūrė slogią atmosferą, bet bendrabučio administratorius iš čia išeiti nė kiek neskubėjo. Iš lėto vaikščiodamas nuo durų prie durų ir apžiūrinėdamas kambarius jis be jokio sąrašo galėjo pasakyti kas, kuriame kambaryje gyveno ir įvertinti, kokią betvarkę po savęs paliko. Galėjo jis ir kiekvieno istoriją papasakoti, tačiau dabar mintys sukosi visai ne apie tai. Mechaniškai apžiūrinėdamas kambarius Sergėjus mintimis nusikėlė į Ukrainą, o širdimi nė pats nesuprato kur esąs. Tiesiog jautė nenumaldomą ilgesį verčiantį lauk viską kas per tiek metų susikaupė tamsiausiuose sielos užkaboriuose. Vyras atitoko tik tuomet, kai ant kairės rankos kažkas užtiško. Atgalia ranka perbraukęs skruostą ir suvokęs, jog tai ašara Sergėjus kiek nustebo. Staiga jį apėmęs bejėgiškumo jausmas išsiveržė nekontroliuojamo pykčio priepuoliu. Bendrabučio administratorius dar taip neseniai sergėjęs tvarką pastate dabar jame siautėjo lyg koks pamišėlis viską spardydamas, vartydamas ir daužydamas. Ukrainietis pamatęs viename iš koridoriaus holų studentų paliktą seną „Tauro“ televizorių pačiupęs jį sviedė į orą taip, jog šis stuktelėjęs į lubas tėškėsi ant betoninio grindinio pažirdamas į daugybę detalių. Šukių krūvoje Sergėjaus žvilgsnis užkliuvo už suglamžyto, raudonais viršeliais sąsiuvinio. Priėjęs jis nevalingai jį pakėlė. Pykčio protrūkis liovėsi taip pat netikėtai kaip ir prasidėjo. Nupūtęs tirštą dulkių sluoksnį vyras greitai pervertė sąsiuvinį kartkartėmis sustodamas paskaityti ranka prirašytų puslapių. Tai buvo kažkieno dienoraštis. Paslėptas ir užmirštas sename televizoriuje. Iš tų kelių paskubomis perskaitytų epizodų administratorius negalėjo atsakyti kieno šis sąsiuvinis ir tai jį suintrigavo. Sergėjus iškarto nuskubėjo į savo, dabar jau buvusį kabinetą, kuriame dar veikė šviestuvas ir stovėjo vieniša čia palikta „numirti“ gerokai išklibusi kėdė. Nors darbo diena jau seniai baigėsi bendrabučio administratorius kabinete įsijungė šviesą ir prisitraukęs varganą kėdę prie palangės prisėdo skaityti ką tik atrasto sąsiuvinio turinį.

***

Niekad neplanavau rašyti dienoraščio, bet kartais barake taip nuobodu, jog tikrai nėra kas veikti. Datų nerašau, kad nebūtų panašu į dienoraštį. Kažin ar kada norėsis man pačiam visa tai skaityti?  Sesijos metu bendrabutyje tuščia, gal vienas kitas pasilieka ilgesniam laikui. Dauguma atvažiuoja tik į egzaminus. Iš neturėjimo ką veikti per dieną surukau po cigarečių pakelį. Jei taip ir toliau greitai būsiu basas. Reiks važiuoti namo, o tai dar blogiau nei likti čia... Suknistas gyvenimas. Negali gauti ko nori tai pradedi nebenorėti nieko...

Šiandien laikiau egzaminą. Dėstytoja net keletą kartų buvo išėjusi iš auditorijos duodama suprasti, kad galime nusirašyti, o aš jau bijojau, kad sudegsiu, nes visiškai nieko nesiruošiau. Gavau paruoštukę iš Lauros. Net tų nebuvau pats pasidaręs... Kartais gerai, kai studentų grupėje merginų daugiau nei vaikinų. Iš principo neprasidėsiu nė su viena grupioke!!! Taip geriau, o tai paskui neatsikratysi. Pirmam kurse vos nepaslydau, bet tuomet dar draugavau su savo pirmąją. Kažin ką dabar veikia Oksana? Turbūt apsižergusi kokį liurbį pudrina smegenis, kad viskas tik po vestuvių... Kad jai Ten mėšlungį sutrauktų! Vargšas, mano naivume. Nieko, užtai dabar mokytas. Reikia matyt visiems nagus nusvilti, kad paskui nesąmonių nebedarytum. Tik, kad kvailai laukti to, Oksanos „tik po vestuvių“ kažkaip buvo daugiau nei, kad dabar progai pasitaikius sugulti su kokia lengvabūde. Tuščia kažkaip ir tiek...

Vakare panos kvietė į klubą atšvęsti egzamino. Nesinori nei čia vienam sėdėti, nei trankios muzikos klausyti, o ir pinigų ne kažką belikę. Geriau jau puslitrį barake išdažyti, nei už bilietą į klubą mokėt tokias sumas. Nežinau... Jaučiu, kad geriau liksiu čia. Gal dar nebus visas bendrabutis išmiręs ir rasiu su kuo pasėdėti.

***

Vasario 12 d. Žinau... Žadėjau datų nerašyti, bet šią dieną noriu prisiminti. Nauja sesija, visi vėl susigrūdom bendrabutyje. Antra savaitė jau toks šurmulys lyg nežinia kiek laiko visi būtų nesimatę, nė pamiegoti nėra kada. Per visą šį laikotarpį universitete buvau gal tik syki ir tai tik dėl to, kad kiekvieno semestro pradžioje reikia pasirašyti, jog atvykai studijoms. Va ir dabar jau trečia valanda ryto, o kambariokai kažkur prašapę švenčia. Taip išeina, kad iš tiesų šiandien jau vasario 13 d., bet aš ne apie tai. Šiandien, t. y. jau vakar, vasario 12 d. bendrabutyje užsukom rimtą vakarėlį (penktame aukšte vis dar girdisi muzika). Nė nežinau kiek kartų buvo policija, matyt kaimyniniuose namuose neįmanoma miegoti. Tikriausiai Serioža pirmadienį ne vieną ant kilimėlio išsikvies. Gal kam ir su bendrabučiu teks atsisveikinti. Tiesa pasakius nė nežinau kaip viskas prasidėjo. Ar tai kažkieno gimtadienis, ar šiaip kokia proga, bet penkto aukšto hole susirinko turbūt pusė bendrabučio ir dar dalis nevietinių. Iš pradžių viskas gana ramiai, kas ką atsinešęs gurkšnojo, kalbėjosi, kažkas gitara skambino. Trumpai tariant geras pasisėdėjimas. Tik, kad budintis Viktoras prikalė anksčiau laiko nei įprastai tai visi ir atsipalaidavo. Atsirado stiprintuvas ir kolonėlės, prasidėjo šokiai. Buvo keletas rimtesnių apsistumdymų su nevietiniais. Kitaip tariant viskas kaip geram vakarėlyje. Dar dabar kiek galva sukasi, bet miego visai nesinori. Daug minčių, tad ir prisėdau prie šito sąsiuvinio.

Taigi, šventė rimta, bet nieko naujo bendrabučiui. Nors mūsų nekvietė, tačiau tokių ten rinkosi dauguma.  Kitaip tariant įprastas penktadienis bendrabutyje tik gal kiek didesnis vakarėlis vienoje vietoje. Tryniausi holo kampe per daug nesukdamas galvos, kol užmačiau Ją. Tarsi nieko ypatingo, mergina kaip mergina, bet man atrodė, kad ji į šį vakarėlį įsiveržė kaip tyro oro gūsis. Gal dėl to, jog čia visiškai neįsipaišė. Akivaizdžiai pabėgusi iš kažkokio teminio baliuko. Apsirengusi tarsi hipė su ilga rožine (turbūt mamos) suknele ir skarele, susukta į juosta, persirišusi ilgus tamsius plaukus ji čia sukiojosi atkreipdama daugelio vaikinų dėmesį. Liekna panelė su raudonais sportbačiais (inkariukais). Tikrai graži ir tuo pat metu kažkuo keista. Ją tarytum supo ypatinga aura, kuri akimirksniu sučiupo mano žvilgsnį. Prikaustė visą dėmesį, nors pats nesupratau, kodėl taip stebeilijuosi. Atėjo lyg ir  viena, tačiau greitai įsisuko į vakarėlio sūkurį. Jautėsi laisvai lyg visus pažinotu. Stebėjau kaip ji plaukia tarp žmonių, sveikinasi, susipažįsta, vaišinasi, šoka ir juokiasi dalindamasi su aplinkiniais žavinga šypsena. Keista, kad nepastebėjau kaip ji lyg iš niekur atsidūrė šalia manęs ir alkūnėmis atsirėmusi į palangę paklausė: –  Gal turi cigaretę?

Žiemą paprastai rūkydavom holuose prie palangės, ant kurios visada stovėdavo kokia skardinė nuorūkoms, bet dabar visi rūkė kas kur ir nuorūkas tiesiog mesdavo ant žemės. Jau įsivaizduoju koks ryte ten bus šiukšlynas.

Nieko nepasakęs ištiesiau jai pakelį lengvų cigarečių ir ji vieną išsitraukusi užsirūkė. Nors buvau ką tik parūkęs kažkaip automatiškai užsidegiau cigaretę ir aš.

– Ko toks rimtas? Ar tau nelinksma čia? – tikriausiai iš mandagumo, kad dalinausi rūkalais pasiteiravo ji.

– Tiesiog stumiu laiką ir tiek, – kažką panašaus į tai tarstelėjau.

Kažkodėl jaučiausi kiek nejaukiai, bet vis tiek nenusukau žvilgsnio ir kurį laiką tiesiog pešėme dūmą žiūrėdami vienas kitam į akis. Mačiau kaip jos lūpų kampučiuose žaidžia valiūkiška šypsenėlė. Oras tarp mūsų tarsi įsielektrino ir sutirštėjo, o jos akių gelmė skandino savyje ne tik mintis.

– Kas tokia būsi? – galiausiai paklausiau.

– Kas tik nori, rimtuoli, – viliojančiai mirktelėjusi akį nusikvatojo ji.

 Mane tai suerzino. Užgesinau cigaretę į palangės apačią ir įmečiau į nuorūkų prikimštą skardinę, o tuomet nė pats nežinau kodėl išrėžiau:

– Gal noriu, kad būtum mano.

Į tai ji tik dar labiau nusikvatojo. Baigusi rūkyti numetė nuorūką ant holo grindų ir užmynusi ją raudonu sportbačiu stipriai patrynė užgesindama. Tuomet vėl pažvelgė skandinančiomis, žalsvai rusvomis akimis į mane ir nusišypsojusi paklausė:

– Svarbiausia tikrai norėti, ar gi ne?

Staiga mergina, kurios nė vardo nežinojau apsivijo rankomis man kaklą ir įsisiurbė į lūpas taip kaip dar nė viena nebuvo to dariusi. Jos liežuvis žaismingai pakvietė šokiui manąjį ir nors jam tai buvo naujas šokis jis greitai jį išmoko. Taip netikėtai pabučiavusi taip pat netikėtai atšlijo, o tada apsisukusi nėrė pro susibūrusius hole studenčiokus ir pradingdama iš akių pasuko koridoriumi. Praėjo keletas sekundžių, kol atitokau ir lyg užhipnotizuotas leidausi pavymui nė nesuprasdamas kodėl tai darau. Deja jos neberadau. Visą vakarą klausinėjau susirinkusių ar kas ją pažįsta, ar žino merginos vardą ir kas ši keista panelė, bet taip nieko ir nesužinojau.

Kelios sekundės. Vienas bučinys, viena akimirka, bet jos nebegaliu užmiršti iki šiol. Net jei ir nesu tikras, jog visa tai išties įvyko. Keista kiek nedaug kartais tereikia, kad išprotėtum...

 

Dzzzzr, dzzzzr, dzzzzzr... Sugergždė dar neatjungtas senas telefono aparatas, paliktas kampe ant palangės. Sergėjus net krūptelėjo išgirdęs jo keliamą triukšmą ir šiek tiek pasimetęs pakėlė ragelį:

–  Bendrabutis, – neužtikrintai ištarė jis žvelgdamas pro langą į naktinę Klaipėdą.

– Kur tu prapuolei? Aš namie jau visai iš proto kraustausi. Vienuolikta valanda vakaro, o iš tavęs jokių žinių, – telefono ragelyje suskambo priekaištingas žmonos balsas. Iš viso to, kas buvo pasakyta, Sergėjus užfiksavo tik menką atkarpą: „vienuolikta valanda vakaro...“.

Staiga suvokęs, kad jau tikrai pervėlus metas būti darbe suskubo raminti mylimąją:

– Atleisk senam romantikui, brangioji. Aš visai pamečiau laiko tėkmę. Tuoj grįšiu.

– Sergėjau, suprantu, kad permainos neramina, bet gyvenimas niekada nestovi vietoje norime to ar ne. Lauksiu tavęs, paskubėk, – jau kur kas švelnesniu tonu tarstelėjo Emilija, tačiau vis tiek dar pridūrė:

– Vakarienė jau atšalusi.

– Aš nealkanas, bet skubu, – kažkodėl šypsodamasis atsakė jai vyras ir padėjęs telefono ragelį  kabinete išjungė šviesą. Dar kiek pastovėjo visiškoje tamsoje žvelgdamas pro langą, o tada susuko į tūtelę rastą sąsiuvinį ir apsisukęs greitu žingsniu išėjo iš bendrabučio. „Kad tik tokios bėdos. Meilė. Kažkada mane ji irgi išgelbėjo...“ – eidamas namo jau pakilios nuotaikos mintyse svarstė Sergėjus.

Jan. 12, 2018

Tik koks prašalaitis galėjo nepažinoti Bronislovo. Trisdešimt darbo metų mokyklos direktoriaus pareigose jam leido pamatyti kaip užauga ne viena miestelio karta. Bronislovas Lukša nugyveno turiningą gyvenimą ir dabar išėjęs į užtarnautą poilsį mėgavosi ramybe. Vyras kas rytą, nepriklausomai nuo to koks oras, keldavosi septintą valandą, atlikdavo mankštą, palįsdavo po šaltu dušu ir išgėręs puodelį ekspreso išeidavo pasivaikščioti gimto miestelio gatvėmis. Buvęs mokyklos direktorius kas rytą pėsčiomis, lyg koks mechaninis laikrodis, sukdavo ratą visada tokiu pat maršrutu: pirmiausiai nuo namų patraukdavo iki vaistinės, vėliau per mokyklos stadioną kirsdavo kampą ir nusileisdavo prie upės, o tada pakrante pasiekęs vienintelę, čia dar veikiančią kavinę pakildavo iki kultūros centro, kurio pastate įkurdinta biblioteka, - neretai tapdavo pirmuoju sustojimo tašku. Iš bibliotekos jis patraukdavo tiesiai pro maisto prekių parduotuvę ir pakeliui namo čia neretai stabtelėdavo dar kartą. Toks dažniausiai būdavo Bronislovo rytas ir jis tuo nė kiek nesibodėdavo. Priešingai, mėgavosi ramybe ir nusistovėjusia tvarka, tačiau šiandien viskas buvo kitaip.

Miestelis ruošėsi neregėtam įvykiui – naujos įstaigos atidarymui, todėl jau kuris laikas nedidelėje bendruomenėje tai buvo pagrindinė ir svarbiausia naujiena bei apkalbų tema. Niekas tiksliai nežinojo kas tai per įstaiga, tačiau matė kaip remontuojamos patalpos, nuo ryto iki vakaro zuja darbininkai. Bronislovas taip pat neišvengiamai buvo informuotas apie būsimą naujovę, todėl rytinio pasivaikščiojimo maršrutą tyčia pakoregavo taip, kad galėtų įvertinti vykstančius pokyčius anksčiau čia veikusioje dėvėtų rūbų parduotuvėje, kuri pakeitė bankrutavusią mėsinę. Darbai ėjosi sparčiai, todėl po mėnesio virš įstaigos durų jau švietė naujutėlaitė iškaba, o ant durų puikavosi skelbimas informuojantis apie jos iškilmingą atidarymą. Nors šeštadienio rytas miesteliui sąlyginai dar buvo ankstyvas, tačiau čia jau buriavosi didžioji dalis vietinių gyventojų. Net tie, kurie įprastai rytus sutikdavo alaus bare, šiandien smalsiai dairydamiesi, alų iš butelių gurkšnojo netoliese.

 Bronislovas neketino dalyvauti šiame sambūryje, tačiau išvydęs virš įstaigos durų mėlyname fone didelėmis baltomis raidėmis šviečiantį užrašą „Apatinių kelnaičių komisas“, buvęs mokyklos direktorius neįprastai sau pasimetė ir kurį laiką tiesiog vėpsojo į iškabą, o atsidarius durims nė nepajuto kaip drauge su čia susirinkusių smalsuolių minia įžengė į vidų. Tvarkingoje, nedidukėje, ką tik renovuotoje patalpoje jokių prekių nebuvo. Vieninteles lentynas su įvairiaspalviais katalogais bei žurnalais nuo lankytojų skyrė prašmatnus raudonmedžio baras, o patalpos gale stovėjo įrengtos trys užuolaidomis pridengtos būdelės. Prie įėjimo plačiai šypsodamasi lyg kokia lėktuvo stiuardesė visus pasitiko žavi panelė dėvinti tradicinį tamsiai pilką kostiumėlį ir klasikinius batelius su vidutinio aukščio kulniukais. Ji rūpinosi, kad kiekvienas užėjęs gautų reklaminį įstaigos bukletą. Didžiai Bronislovo nuostabai prie baro stovėjo jo buvęs mokinys Redikas Kulnis, kurį jis pats dar dešimtoje klasėje pašalino iš mokyklos už numestą petardą ant fizikos mokytojos galvos. Nors vaikinas atsiprašė ir dievagojosi, kad tai padarė netyčia visai netaikydamas mokytojai, kuri jam galiausiai atleido, visgi direktorius liko neperkalbamas ir Redikui mokyklą teko baigti važinėjant į miestelį už dešimties kilometrų. Lukša laikėsi nuostatos, kad atleisti galima tik kartą, o šis jaunuolis jau buvo išnaudojęs visus įmanomus antruosius šansus ir mokyklos direktorius jį „nurašė“ kaip beviltiškai nepataisomą. Dabar Redikas, vilkintis prabangų šviesiai pilką su baltais dryžiais „Versace“ kostiumą, visai neatrodė beviltiškas.

– Džiaugiuosi, jog taip gausiai susirinkote. Leiskite jums pristatyti puikią galimybę papildomai užsidirbti, – kreipėsi į susirinkusiuosius mokyklos neklaužada. – Neabejoju, kad daugeliui kylą klausimų kas čia per organizacija ir kaip galite užsidirbti, todėl iš karto mano kolegė Laura jums trumpai pristatys „Apatinių kelnaičių komiso“ idėją ir veiklos principus.

Mergina prie durų nepaliaudama šypsotis žengė keletą žingsnių arčiau Rediko ir iškėlusi į viršų visiems dalintus lankstinukus pradėjo:

– Mielieji, UAB „Burundukas“ savo veiklą pradėjo prieš trejus metus. Tai sėkminga tarptautinė kompanija geriau žinoma kaip „DiS“ arba „Dirty secret“, kuri šiandien valdo jau penkiolikos komisų tinklą Lietuvoje ir Rytų Europoje. Mūsų devizas – dvi K: „Konfidencialumas ir kokybė“. Pardavimai mūsų interneto parduotuvėje vykdomi visame pasaulyje. Per trejetą veiklos metų įgijome klientų pasitikėjimą ir subūrėme pastovių klientų ratą, kuris užtikrina reguliarius pardavimus, todėl stengiamės savo klientams užtikrinti kuo didesnį pasirinkimą, o nuo šiandien prie mūsų galite prisijungti ir jūs! – emocingai užbaigė. Kiek nužvelgusi visus ir padariusi apgalvotą pauzę, Laura tęsė toliau. – Argi tai ne puiku? Paprastai komisų neatidarinėjame nedideliuose miesteliuose, tačiau Redikas, – pasisukdama į pasitempusį mokyklos neklaužadą  ir linktelėdama jam, atkreipė susirinkusiųjų dėmesį Laura, – Redikas norėjo savo verslo sėkme pasidalinti su kraštiečiais, todėl mes šiandien čia.

– Atleiskite, atsiprašau... – braudamasis į priekį per susispaudusius patalpoje miestelėnus nutraukė merginos monologą klebonas Jonas Tarvydas. – Jūs kalbate gražiai, tik mane neramina iškaba prie durų. Kvepia nešvankybėmis ir amoraliu elgesiu. Sakykit tiesiai, kokias paslaugas jūs ketinate teikti?! – pagaliau prasibrovęs į priekį piktai paklausė. – Bažnyčia tokioms iškaboms, o juolab nešvankybėms nepritaria ir nepritars. Aš reikalausiu seniūnės pasiaiškinti kodėl jums buvo išduotas leidimas, – nelaukdamas atsakymo burnojo klebonas.

Susirinkusieji ėmė šurmuliuoti, diskutuodami tarpusavyje ir pritariamai drąsindami miestelio dvasininką toliau kelti „teisingus“ klausimus, kurių nedrįso užduoti patys.

– Ramiai. Viskas čia legalu ir įstatymiška, – įsiterpė Redikas. – Leiskite jums nuosekliai išdėstyti mūsų veiklos esmę ir patys nerukus tuo įsitikinsite. – susirinkusieji kiek pritilo. – Mes teikiame tik dėvėtų drabužių pardavimo paslaugą. Kitaip tariant tarpininkaujame tarp pardavėjo ir pirkėjo, gaudami už tai tik nustatytą sandėrio vertės procentą. Jūs esate potencialūs pardavėjai, todėl didžiausią dalį uždirbsite jūs.

Miestelėnai vėl ėmė triukšmauti tik šį kartą entuziastingai palaikydami uždarbio idėją.

– Jūs čia mums akių nedumkite! – šaukė Jonas. – Kokios dar apatinės kelnaitės? Jūs ką čia ketinate pardavinėti?

– Mes suprantame jūsų reakciją, tačiau pasaulis pasikeitė ir šiuolaikiniame liberalios mąstysenos pasaulyje tai jau anokia naujiena,  – nenustodama šypsotis įsiterpė Laura.

– Tiesą pasakius, dėl tokios jūsų ir į jus panašių žmonių reakcijos mano verslas ir klesti, – nusijuokė jaunasis verslininkas. – Taip, Bažnyčia mūsų veiklai niekada nepritartų, nes, anot jos, mes amoralūs, tačiau tiesa ta, kad mes tik sudarome galimybę tam tikrai žmonių grupei būti laimingais, patirti malonumą, kurio kitaip jie nepatirtų ir, žinoma, sudarome galimybę gana lengvai užsidirbti.

– Taip! Jis pats pripažino, Bažnyčia nepritaria! Ši nešvanki vieta turi būti kuo skubiau uždaryta! – neslėpdamas pykčio šaukė Bažnyčios tarnas. – Ponia Aldona, jūs ne tik davėte leidimą šiai nešvankybei, bet ir pati čia stoviniuojate, – išvydęs ilgametę miestelio seniūnę Aldoną Ringuvienę, viešai kreipėsi į ją kunigas reikalaudamas pasiaiškinimo.

– Jūs viską girdėjote. Šis verslas yra legalus. Niekas nedraudžia pardavinėti ar tarpininkauti parduodant dėvėtus drabužius, – sureagavo į klebono replikas seniūnė. – O kas dėl mano buvimo čia, tai leiskite pastebėti, Jūsų šventenybė, pirmose eilėse vietą užsiėmėte.

To matyt kunigui buvo per daug, tad šis ekspresyviai numojęs ranka, apsisuko ir ėmė brautis išėjimo link garsiai, kad visi girdėtų burnodamas:

– To dar betrūko! Ištvirkėlių lizdo mano mieste! Aš šito taip nepaliksiu. Paskutiniai metai kaip jūs čia seniūnė. Meras – dvasingas žmogus mane tikrai supras, – dar pagrasino išeidamas ir stipriai užtrenkė duris.

Paskui dvasininką iš susirinkusiųjų gilumos tikriausiai būtų patraukusios ir kelios vyresnio amžiaus moteriškės, bet gal dėl to, jog reikėjo brautis per minią, o gal dėl smalsumo jos tik susigūžė ir liko laukti lūkuriuodamos kuo gi viskas čia baigsis.

– Aš tikiuosi likusieji kur kas tolerantiškesni nei miestelio kunigas? – vis dar nenustodama plačiai šypsotis kreipėsi į susirinkusiuosius Rediko žavioji padėjėja. – Jeigu leisite aš tęsiu ir po to, suprantama atsakysiu į visus jūsų klausimus.

– Taip, žinoma. O gal dar pademonstruokit prekes... kaip ten? Nu tas žodis? Vi? Vizualiai, – pajuokavo vienas iš Bronislovo mokyklos absolventų, Ovidijus Kieša.

Ovidijus tikrai nebuvo pats stropiausias mokinys, tačiau skirtingai nei Redikas jis mokyklą baigė nepašalintas iš mokyklos ir dabar laiką leisdavo miestelio alinėje. Kiešos replika sulaukė pritariamo juoko, tačiau Lauros tai nė kiek neišmušė iš vėžių.

– Žinoma ponai, pas mus jus galėsite ne tik parduoti bet ir pirkti, tačiau prekių katalogą galite rasti tik mūsų internetinėje parduotuvėje ir siekiant konfidencialumo prekes įsigyti galite tik internetu.

– Ką ten bobos, Kiešą tik alaus katalogas gali sudominti, – sviedė repliką kažkas iš minios galo ir iškarto patalpoje nusirito juoko banga.

– Šiaip jau mūsų klientų tarpe ne tik vaikinai, – nekreipdama dėmesio į šurmulį toliau dėstė Laura. – Tiesa, merginų apatinis trikotažas yra paklausiausia prekė, bet turime keletą klienčių Amerikoje, kurios aktyviai varžosi ir dėl vyriškų apatinių.

– Girdi, Kieša, tavo nešvarius triusikus gali kokia boba iš Amerikos nupirkti? Turėtum iš ko skolas susimokėti, – užkimusiu, prarūkytu balsu vėl pašmaikštavo kažkas minioje ir visi pritariamai nusijuokė.

– Pirma reikia juos turėti, kad galėtum parduoti, – pritariamai riktelėjo pirmasis balsas ir visi dar labiau sujuko.

Matydamas, kad susirinkusiųjų dėmesys vis nukrypsta ir Laurai nesiseka suvaldyti neparankios auditorijos vėl įsiterpė Redikas:

– Ovidijui, kaip buvusiam klasiokui mielai nupirksiu naują komplektą jei tik jis pažadės nors kartą pabandyti pasinaudoti mūsų paslaugomis. Net neabejoju, kad jo nenuvilsime, – buvęs Rediko klasiokas tik kilstelėjo alaus butelį apsimesdamas, kad juokiasi su visais drauge ir greitai nuleido akis žemyn. – O dabar paprašysiu kiek rimties, kad galėtumėte išgirsti visą mūsų pasiūlymą kaip galite tapti turtingais.

Susirinkusieji iškarto nuščiuvo.

– Kaip jau supratote, mūsų klientai yra viso pasaulio apatinio trikotažo fetišistai, – meiliai šypsodamasi tęsė Laura. – Tai žmonės, kuriuos seksualiai jaudina kitų apatiniai. Nereikia pagalvoti nieko blogo, tai nėra nei smerktina, nei amoralu kaip, kad jums bandė įrodyti mus palikęs dvasininkas. Tiesiog reikia suprasti, kad tokių žmonių yra visur. Net gi gali būti ir tarp mūsų, – mergina šypsodamasi nutilo iš lėto nužvelgdama susirinkusiuosius. – Tai nieko blogo. Juos tokius sukūrė Dievas, o mes tiesiog pasiūlėme jiems legaliai įsigyti tai, kas juos jaudina ir teikia malonumą, kad nereikėtų to daryti bandant nugvelbti ar kitaip pažeidinėti įstatymus.

– Atsiprašau, jūs negalvokite, kad mes kokie neišmanėliai. Kas yra fetišas žinome ir šiame miestelyje, – kiek pasipiktinusi garsiai pareiškė šviesiaplaukė moteriškė, kultūros centro darbuotoja Fijona Uzer. – Jūs geriau papasakokit apie tai kiek mokėsite mums, jeigu nuspręsime prisidėti prie šios kilnios misijos,  – nusijuokė ji.

– Suprantamas klausimas. Mes nuo sandėrio sumos imame tik dešimt procentų ir dar vienkartinį dešimties eurų aptarnavimo mokestį už įpakavimą, siuntimą bei fotografijas, tačiau šis mokestis netaikomas pirmą kartą, todėl kiekvienas pabandyti galite nemokamai. Kadangi visas prekes parduodame aukciono būdu tai užtrunka maždaug mėnesį. Po mėnesio, jei jūsų preke susidomės ir ją nupirks, jūs gausite visus pinigus į nurodytą sąskaitą, žinoma atskaičiavus mūsų dalį. Paprastai sandėrio vidurkis siekia penkis-keturis šimtus, tačiau būna, jog niekas nesusidomi. Brangiausiai prekę pavyko parduoti už dešimt tūkstančių.

Išgirdę tokias sumas mažo miestelio gyventojai trumpam sukluso it viščiukai priėjus juos lesinti, o tuomet be jokio drovumo pasipylė klausimų lavina, į kurios jaunieji verslininkai atsakinėjo kantriai nepaliaudami rodyti dantis lyg būtų taip užprogramuoti. Galiausiai Redikas sušuko:

– Gal turime vieną savanorį, kuris sutiktų dabar išbandyti ir drauge pademonstruoti kitiems kaip viskas vyksta?! Taip reikės mažiau aiškinti.

Miestelėnų keliamas šurmulys nutilo. Visi ėmė dairytis į šalis akimis ieškodami to drąsuolio, tačiau niekas taip ir nesiryžo.

– Tuomet gal mano asistentė sutiks pagelbėti? – bandė suktis iš padėties Redikas.

Tuoj pasigirdo atėjusių vaikinų pritariami šūksniai ir raginimai, o kai Laura nedvejodama sutiko, drąsesni iš jų ėmė brautis į priekį, nenorėdami praleisti būsimo reginio.

– Viskas ko jums reikia, kad galėtumėte parduoti – mažiausiai aštuoniolika metų ir apatinės kelnaitės ant jūsų kūno, – pradėjo aiškinti Rediko asistentė. – Tuomet užeikite į komisą ir paprašykite blanko, – ji artistiškai linktelėjo Redikui ir šis iš už baro ištiesė jai popieriaus lapą. – Užpildykite blanką, kur turėsite nurodyti savo vardą, pavardę bei slapyvardį, jei parduodant prekę norite skelbtis kitu vardu, sąskaitos numerį, į kurį bus pervestas atlygis, keletą detalių apie save. Jei viskas bus gerai su jumis, bus pasirašyta sutartis, o darbuotojas priskirs unikalų numeri(į) ir išduos plastikinį maišelį su žetonu, – jaunasis verslininkas taip pat artistiškai įvertino blanką, kurį neva užpildė jo asistentė ir kažką suvedęs į kompiuterį atspausdino du sutarties egzempliorius ir nediduką lapelį su numeriu bei ištiesė plastikinį maišelį su žetonu viduje. – Dabar einate į vieną iš salės gale esančių laisvų budelių.

Laurai teko luktelėti kol susirinkusieji prasiskyrė padarydami jai koridorių iki užuolaidomis pridengtų mažyčių nišų salės gale.

– Žengę vidun galite užsitraukti užuolaidą ir niekas jūsų nematys, – įėjusi į vidurinę būdelė(ę) užtraukė jos užuolaidą Rediko asistentė. – Bet dabar aš viską darysiu atvirai, – ji vėl plačiai atitraukė uždangą, o į jos repliką tuoj pasigirdo vyriškų balsų pritariami šūksniai ir švilpimas, tačiau mergina į tai visai nereagavo. – Suveskite jums duotą numerį, tuomet įmeskite žetoną ir savo nuožiūra atlikite keletą nuotraukų, – mergina kažką suspaudė ir netrukus nišoje kelis kartus blykstelėjo ryški šviesa. – Fotonuotraukose galite pridengti veidą, tačiau didesnio susidomėjimo sulaukia tos prekės, kurių savininkai nesislepia. Paskutinis veiksmas: nuspaudžiate šį didelį žalią mygtuką, jis įjungia filmavimo kamerą ir nusimaunate kelnaites. Tai daryti galite ir nusisukę nuo kameros, tačiau tai nebūtina, nes filmuojama tik iki pusės, – tai tarusi, Laura grakščiai kyštelėjo ranką sau po sijonu ir jo nepakeldama nusmaukė rausvas nėriniuotas kelnaites iki kelių, o tuomet lengvai iš jų išlipo nė nenusispirdama aukštakulnių. – Kelnaites dedate į jums duotą maišelį, atidarote žemiau esantį stalčių ir supakuotą prekę patalpinate čia. Stalčių uždarote ir nuspaudžiate mėlyną mygtuką. Viskas, jūsų prekės aukcionas paskelbtas. Minimali pradinė kaina penkiasdešimt eurų. Jei per mėnesį neatsiras susidomėjusių galite ateiti, jums kelnaites gražinsime.

Kažkas minioje netikėtai ėmė ploti, bet nesulaukęs pritarimo greitai liovėsi.

– Ar bus dar klausimų? – prisijungė prie kolegės Redikas.

– Taip, kur internete ieškoti to aukciono? Norėsiu šios panelės kelnaičių, – nusijuokė Ovidijus.

– Iš kur pas tave penkiasdešimt eurų? Jei tokius pinigus turi, geriau man skolą grąžink, – kažkas tuoj jam replikavo minioje ir visi sujuko.

Pristatymui pasibaigus, kad ir kiek Rediko įkalbinėjami, niekas tą dieną nedrįso tapti pirmuoju komiso klientu. Žmonės netrukus ėmė skirstytis, tačiau kalbos apie naują įstaigą jų miestelyje nė kiek nerimo. Vienintelis Bronislovas dar neskubėjo išėjimo link. Buvęs mokyklos direktorius kiek pamindžikavęs vietoje galiausiai ryžosi ir žengė prie buvusio auklėtinio.

– Sveikas, Redikai, – pasisveikino kiek drebančiu balsu. – Norėjau tik atsiprašyti už tai, kad neleidau baigti mūsų mokyklos. Per tiek metų tik tave ir tepašalinau iš mokyklos, o graužatis vis tiek liko.

– Baikit, direktoriau, aš nė kiek to nesigailiu, – nuoširdžiai nudžiugo jaunuolis. – Aš baigiau dešimt klasių, kad ir kitoje jau mokykloje ir iš karto išvažiavau į užsienį. Pamačiau šiek tiek pasaulio, o dabar štai turiu neblogą verslą.

– Prisipažinsiu tavo verslo nesuprantu, bet džiaugiuosi, kad radai vietą gyvenime, – kaire ranka patapšnojo per dešinį pašnekovo petį Bronislovas lengviau atsidusdamas. – Kaip akmuo nuo širdies, – dar pridūrė ir atsisveikinęs išėjo.

Eidamas namų link Bronislovas užsuko parduotuvėn ir į prekių krepšį įsidėjo gruziniško raudono vyno butelį bei šokoladinių saldainių dėžutę. Visai nejučia stabtelėjo prie apatinio trikotažo lentynos ir, kurį laiką kažką galvojo, o tuomet pats sau garsiai nusijuokęs įmetė į krepšį žmonos dydžio rausvas nėriniuotas kelnaites. Pirmą kartą Bronislovas žmonai nupirko apatinio trikotažo, nors jos dydį net ir jam kintant, jis visada žinojo. 

Nov. 13, 2017

Laikas, kuris kol tu negimei nė neegzistavo, žvarbų rytą katinu įsirango kojūgalyje ir ragindamas keltis lyg su siūlų kamuoliu tingiai ima žaisti tavo sąžine. Po antklode šilta ir jauku, o lauke lyja. Girdi kaip lietaus lašai čaižo skardinę palangę. Žadintuvas jau skambėjo dusyk, bet katinas pernelyg vangus ir neseniai apkarpytais nagais. Mintyse gvildenamos sapnų nuotrupos kiek atitraukia dėmesį nuo neprašyto svečio, tačiau šis nė neketina atstoti, o netrukus įsitaiso ant krūtinės ir prislėgęs visu savo svoriu ima meiliai murkti. Tai tavo katinas, tavo laikas. Kas rytą jis kitoks, bet visada tik tavo. Net tuomet, kai jį glosto, maitina ar net spardo kiti – jis yra tavo ir nuo tavęs priklauso kiek ir kas jį kankins ar mylės.

Ryto laikas tau labiausiai patinka, nes dažniausiai tuomet galite pabūti dviese. Kas rytą jis stengiasi nustebinti. Kartais, kaip dabar, įsirango katinu, o kartais atšliauždavo gyvate ar pasiutusiu šunimi neleisdamas nė pagalvoti, kad gali bent sekundę su juo pasivartyti lovoje. Tuomet akimirksniu nusimesdavai antklodę ir šokdavai iš šilto guolio. Skubėdavai vonion nekreipdamas dėmesio į tai koks oras už lango. Kartu su savo laiku bėgote, kažkur lėkėte galvotrūkčiais dažnai nė neatrasdami akimirkos stabtelėti puodeliui kavos. Paprastai į darbą, bet būdavo ir kitokių progų. Savo vestuvių rytą taip skubėjote, kad nė nepastebėjai, jog duše nusiprausei dukart. Tik tavo laikas tavęs niekada nepaliko, nors buvo, kad apgaudavo ar net išduodavo. Tu neprisimeni dienų be laiko, tik dienas, kai laiko nepastebėdavai. Prireikė nemažai, kol supratai, kad jį išviso turi. Būdavo nejausdavai jo ar net pamiršdavai, tačiau dabar žinai jis yra. Staiga pagalvoji, jog per daug iššvaistei, bet čia katinu murkiantis draugas suskumba nuraminti. Beprasmiška pergyventi dėl to ko negali pakeisti.

Šiandien niekur nereikia bėgti, tačiau tau vis tiek gaila laiko ir kiek pasirąžęs galiausiai atsikeli. Už tuos kartus, kai skubėdavai, užsikaiti didžiulį puodelį kavos. Įsitaisai virtuvėje prie lango kur šilčiausias radiatorius ir įmerki žvilgsnį į šlapias, belapes sodo obels šakas. Laikas akimirkai išgaruoja virsdamas jaukia chalato šiluma, o kai sugrįžta, pastebi, kad kava beveik atvėsusi. Tu beprotiškai užsinori nusigauti į rūsį, kad iš ten pasiimtum vieną tos senos obels vaisių, kuriuos kruopščiai nuskynei ir atidėjai žiemai. Vos pagalvoji apie rūsio vėsą ir už lango pliaupiantį lietų tuoj obuolį pakeiti torto gabaliuku, kuris liko po vakarykščio gimtadienio. Kai tik įsidedi gabalėlį torto į burną ir gurkšteli kavos, pajunti, kad tavo laikas plačiai šypsosi, nes tik jis žino, jog laikaisi beprasmės dietos. Tave tai suerzina, bet ne taip kaip vakar, kai laikas vėl priminė kiek jo iššvaistei. Kartais jis išties būna žiaurus, bet visada teisingas. Jis nejaučia taip kaip tu, todėl ir neklysta. Gyvenimo klaidos ir jausmai yra tik tavo privilegija, bet tu stengiesi ja pasidalinti su šiuo bendražygiu, kad galėtum papriekaištauti ne tik sau. Tavo laikas už tai niekada nepyksta. Negali pykti, kaip ir negali džiaugtis, bet tu tiki, kad jis išklauso ir kartais, kaip, kad dabar nusišypso.

„Ką šiandien veiksime?“ – klausiamai pažvelgi į laikrodį.

Vakar tiek susidėliojai planų, kad net baugu apie juos dabar galvoti. Norisi viską atidėti, net jei ir žinai, kad tavo laikas yra ribotas. Diagnozė Vėžys ir ligos gydimas tiek atėmė, tiek davė. Sustabdė nuo beprotiško bėgimo į niekur. Begalė planų, o viskas, ko išties norisi – tiesiog pabūti su savo laiku. Pagaliau žinai ko trokšti, bet vis tiek planuoji, vis tiek apsimeti, kad laikaisi dietos, nes jau kitaip nemoki. Supranti, jog visada gali išmokti kažko naujo, tačiau visiškai užmiršti tai ką buvai išmokęs taip pat nepavyks. Tu to ir nenori.

Staiga suskamba telefonas ir šiandienos katiniškas tavo laikas pašiaušęs nugarą ima šnypšti. Nieko nesakai tik nusišypsai ir delnu perbraukęs jo pasišiaušusį kailį pakeli ragelį. Laikas strykteli tau ant galvos ir apsimeta nuo chemoterapijos nuslinkusiais plaukais. Iš Londono, kur pastaruosius penketą metų gyvena, skambina duktė atsiprašyti, kad nepavyko vakar sugrįžti tavo gimtadieniui. Kažkas nutiko darbe, todėl pavėlavo į suplanuotą skrydį. Pažada dovanas atsiųsti paštu. Nepyksti. Nieko jai nesakai išskyrus tai, kad beprotiškai myli ir nori, kad ji nešvaistytų savojo laiko vien darbui. Dar spėji atsisveikinti kol balsas nepradėjo lūžinėti ir padėjęs ragelį nubrauki sunkią ašarą.

Tu niekam taip ir neprasitarei, kad gydytojų teigimu vakar šventei paskutinį gimtadienį. 

Nov. 9, 2017

Keistuoliai, gyvenantys tarp mūsų ar net su mumis, tačiau ištrūkę iš visuomenės bendrosios sąmonės standarto rėmų yra tiek keisti kiek laisvi priimti vienišiaus gyvenimą. Laisvi gyventi, todėl ir kitokie. Kiekvienas tiek įdomus kiek jis yra keistas. Nesinori net bandyti aprašyti tokį žmogų, tik susipažinti-pažinti kiek leidžia tavo standartizuota sąmonė ir ją lydinti baimė pačiam išsiskirti, ištrūkti iš pilkos masės. Kažin ar įmanoma aprašyti laisvą žmogų stebint jį per siaurą, grotomis įrėmintą plyšį? Tai lyg bandymas uždaryti laukinę katę namuose teisinant save, jog tu ją gelbėji. Vietoje to, kad pats išbėgtum į lauką su ja ir imtum gyventi tu surasi šimtus tūkstančių pasiteisinimų, jog tai neracionalu, neprotinga ir ekonomiškai nepagrįsta. Tu surasi, o gal tai už tave padarys tau įdiegta programa „padedanti“ neišklysti iš kelio: reprodukuoti, gaminti, vartoti, vartoti, vartoti... Tokia tavo matrica. Socialinis eksperimentas. O gal tu tik nori tuo tikėti, kad nereikėtų galvoti, priimti sprendimų, prisiimti atsakomybės. Svajoji apie laisvę tik todėl, jog bijai būti laisvas, nes laisvam teks gyventi kaip tai laukinei katei. Gyventi už rėmų. Savarankiškai kasdien priimant sprendimus ir savo kailiu jaučiant jų pasekmes.

„Gyventi yra sunku“ – asmeninio teisėjo plaktuku stukteli mintis ir nutrūksta.

Kolegų tarškinamos kompiuterių klaviatūros susilieja į vieną vientisą triukšmą užgoždamos akimirką, kai instinktyviai bandei ištrūkti iš matricos. Galvoje ima zvimbti, o organizmo programa išskiria dozę adrenalino dar iki tol, kol sugeneruoja mintį, kad vėluoji atlikti darbą. Klaviatūrų kakofoniją, atsiradusi dėl tavo skubėjimo, nieko nesutrikdo. Vos tik pakabinto ant sienos laikrodžio ciferblatas praneša darbo pabaigą šį triukšmą pakeičia skubančių namo kolegų bruzdesys. Tu vienintelis negali liautis įnirtingai pirštais daužyti klavišų ir nė nepakeldamas akių nuo kompiuterio jauti bendradarbių smerkiamus žvilgsnius, kurie metaliniais nagais braižo tavo pakaušį tarsi bandytų prasiskverbti į smegenis ir išjungti sugedusią programą. Nori sustoti, bet negali.

Netikėtai mintyse gimsta rožinio dramblio vaiduoklis, kuris išlindęs per tavo kompiuterio ekraną vis didėja, pučiasi lyg balionas užgoždamas viską aplinkui, prispausdamas tave prie darbo kėdės ir nebeleisdamas nė pajudėti, nė įkvėpti. Kelios sekundės panikos ir dramblys garsiai sutrimitavęs straublius sprogsta panardindamas tave į absoliučią tylą, kuri ausyse spengia lyg didžiausias triukšmas. 

Kai atsipeikėji supranti, kad darbe nieko daugiau nėra. Lyg niekur nieko susitvarkai darbo vietą, išjungi kompiuterį ir išskubi į septintos valandos susitikimą su savo psichologu, kuris vėl turės viską sustyguoti taip, kad rytoj galėtum ateiti į darbą.

Sep. 18, 2017

Beverčių kapeikų sauja, kurią surinko Rapolas kraustydamas tėvų namo palėpę, netikėtai užgulė vaikystės prisiminimais. Dulkėmis ir pelėsiu praskiestas oras užėmė kvapą. Nevalingai atgniaužęs pirštus ir akimirkai sustingęs, jis nejudėdamas klausėsi byrančių monetų skambesio. Chaoso muzika bei praeities vaizdiniai galvoje sugulė į vienkartinį, kaip popierinis puodelis ar servetėlė, dainos vaizdo klipą. Pasinaudojai ir išmetei... Tik ką? Prisiminimus, akimirkos emociją ar dalį savęs? Ta dalis, kurios Rapolas nenorėjo turėti, nenorėjo pripažinti, į penktą dešimtį įkopusiam vyrui dabar priekaištavo išpildama jį šaltu prakaitu. Silpnumo akimirkai praėjus, pliktelėjęs vyriškis atgalia ranka nuo kaktos nusibraukė sūrius lašus ir atidarė visus stoglangius, norėdamas įkvėpti gaivaus oro. Su vėjo gūsiu į palėpę iš karto įsiveržė Vilniaus senamiesčio šurmulys. Tai, kas kitam galėjo priminti tik miesto triukšmą, Rapolui kėlė nostalgiją. „Dvidešimt metų darbo viename iš Londono fabrikų suteikė sotų gyvenimą, kurio visada norėjau. Galėjau keliauti, pamatyti pasaulio.“ – mintyse teisinosi vyras stengdamasis neprisiminti, kad emigruodamas Lietuvoje paliko ligotą motiną ir jauną žmoną. Svajonėms reikėjo pinigų, o darbo, už kurį mokėtų padorų atlygį gimtoje šalyje nepavyko rasti. „Tai tik trumpam, kol atsistosime ant kojų“ – pats sau išvykdamas kartojo jis, tuomet dar kupinas optimizmo, nors juodas darbas diplomuoto lietuvių kalbos mokytojo ir nežavėjo. Guodė tik atlygis, kurio didžiąją dalį siuntė mamos gydymui ir paskolai už butą. Ne viskas sekėsi taip, kaip planavo. Kol įsitvirtino fabrike, grįžti pavykdavo tik atostogoms. Kartą ar dusyk per metus. Žmonai nepavykus pastoti, į Rapolą skriejo kaltinimų kruša ir santuoka netrukus subyrėjo. Nuoskaudos gyvatė įsirengė guolį vyro sielos užkaboriuose, neleidusi jam kovoti dėl tos, kurią mylėjo, tad daug nesvarstęs jis pasirašė skyrybų dokumentus, palikdamas sutuoktinei beveik išmokėtą paskolą ir butą, į kurį taip niekada daugiau ir negrįžo. Jo daiktus Eliza atvežė į mamos namus, pas kurią neretai užsukdavo net ir po skyrybų – kartais ją slaugė ar esant reikalui kitaip pagelbėdavo. Neįprasta moterų draugystė vedė Rapolą iš proto, o mirus motinai kaltė užsmaugė atimdama bet kokią galimybę džiaugtis gyvenimu.

„Reikia išvalyti palėpę. Jau rytoj užsuks pirmieji potencialūs pirkėjai. Viską teks išmesti. Vis tiek neturiu kur tų senienų laikyti...“ – stebėdamas gatvės balose žaidžiančius vaikus svarstė Rapolas. Trijų kambarių butas su palėpe, kurioje leisdavo laiką vaikystėje jam dabar neatrodė reikalingas. „Reikia, reikia, reikia...“ – aidu nuskambėjo galvoje iš jo pasąmonės. „O ar noriu? Ko noriu? Grįžti nebėra pas ką. Išvažiuoti nebėra dėl ko.“. Skausmas pagaliau pramušė ledą ir išsiveržęs sūria, drėgna ašara nubėgo skruostu.

Netikėtai suskambusi linksma telefono skambučio melodija sugrąžino vyriškį iš meditacinės būsenos.

– Klausau, – skubiai atsiliepė jis nežinomo numerio skambinančiajam.

– Labas vakaras. Trukdau dėl rytdienos susitikimo. Gal būtų galima kiek anksčiau užsukti apžiūrėti butą? – ragelyje pasigirdo nepažįstamo vyriškio balsas.

– Žinoma, kai tik baigsiu valyti palėpę, – tarstelėjo ir kiek pagalvojo padarydamas pauzę Rapolas. – Galite, kad ir dabar. Jei laiko turit?

– Puiku! Matot skubu. Nenumatyti reikalai. Verslas spaudžia.

– Tuomet judu tvarkytis. Kada galiu tikėtis vizito?

– Laukite mūsų už geros valandėlės. Jei kas keisis perskambinsiu, – dar pridūrė nepažįstamasis ir neatsisveikinęs padėjo ragelį.

Rapolas suskubo krauti daiktus, kuriuos ketino išnešti į kieme stovintį konteinerį. Saulė leidosi, o ilgėjantys, besisupančių voratinkliuose vorų šešėliai tarytum priekaištavo dėl švaistomos šilumos ir keliamos sumaišties jų palėpėje bei ragino suktis greičiau. Staiga, bekilnojant senus rakandus Rapolo žvilgsnis užkliuvo už nuotraukų albumo. Nubraukęs nemenką dulkių sluoksnį jis ėmė jį vartyti drauge mintimis grįždamas į nuotraukose užfiksuotas akimirkas. Su kiekvienu puslapiu darėsi vis sunkiau, nes kaltės jausmas kurį vyras laikė nukišęs sąmonės užkaboriuose veržėsi lauk užpildydamas metų metus augusią tuštumą. Rapolas galėjo išvalyti namus, išnešti daiktus, tačiau sielos palėpėje padaryti tvarką ne taip paprasta. Nuoskaudų, nusivylimų, pykčio perpildytas užkampis kėlė Rapolo stogą ir judino sienas. Dar kiek ir laužydamas įsivaizduojamas gegnes bei trupindamas čerpes visas šis nukištas „turtas“ būtų išsiveržęs. Rapolą nuo nevaldomos, viduje laikomo skausmo, iškrovos išgelbėjo durų skambutis pačiu laiku ėmęs čaižiai čirkšti. Vyras greitai pašoko ant kojų ir nusileidęs laiptais vienu judesiu plačiai atidarė neužrakintas duris. Iš laiptinės į jį žvelgė net šešios akys, kurių dvi jis labai gerai pažinojo. Maždaug jo amžiaus vyriškį ir penkiolikmetę mergaitę Rapolas matė pirmą sykį, tačiau Elizą atpažino iškart, nors ir nebuvo jos sutikęs jau daugiau kaip penkiolika metų.

– Sveiki, tai mes jums skambinome dėl buto, – tiesdamas dešinę kreipėsi į jį nepažįstamasis.

Mergaitė nelaukusi kvietimo įsmuko vidun ir smalsiai ėmė žvalgytis vertindama patalpas.

– Rasa, taip nemandagu, – sudrausmino dukterį Eliza žengdama paskui. – Juk buto šeimininkas nepakvietė užeiti.

Atsargiai prasisprausdama tarp durų ir Rapolo moteris sugavo šio žvilgsnį, tačiau nieko daugiau nepridūrė palikdama už savęs nustebusius buvusį ir esamą vyrus tartis dėl sandorio.

– Atsiprašau už savo damas, aš Benas, o jūs kaip suprantu Rapolas, buto šeimininkas? – jau patraukęs taip ir nepaspaustą ranką prisistatė svečias ir nelaukdamas, atsakymo ėmė derėtis. – Priminkit kiek norite už butą? Šiaip manau jūs jį gerokai pervertinote, bet žmona kažkodėl įsigeidė būtent šio tai lyg ir galėtumėm sutarti. Jums pasisekė, aš skubu. Jeigu sutariam, rytoj mano advokatas atvažiuotų sutvarkyti popierių. Visą sumą pervestumėme iš karto be jokių bankinių įsipareigojimų ar paskolų.

Rapolas negirdėjo ką jam kalba nepažįstamas vyriškis. Jis gana nemandagiai spoksojo į buvusią žmoną, kuri nekreipdama dėmesio rodė butą dukrai.

– Tai kaip, ar sutariam? – draugiškai stuktelėdamas delnu į Rapolo petį paklausė pirkėjas.

– Ką? – kiek pasimetė vyriškis ir tik dabar atitokęs suprato kas vyksta. – Ne... Butas dabar neparduodamas.

– Ką?! Kodėl? – pasimetė ir kiek pyktelėjo dabartinis Elizos vyras. – Jei kas pasiūlė daugiau tai sakykit? Visada galim susitarti.

– Ne, ne dėl to. Tiesiog dar turiu išvalyti palėpę, – daugiau sau nei pašnekovui tarstelėjo Rapolas vis dar žiūrėdamas į buvusią žmoną.

– Nereikia, imam ir taip, – neatlyžo svečias.

Eliza supratingai suskubo raminti beįsikarščiuojanti sutuoktinį ir vesdama dukrą už rankos žengė iš buto pavymui pridurdama:

– Atsiprašome, jog sutrukdėm. Maniau, kad tau jau nebesvarbu...

Tai buvo ženklas ir jos vyrui daugiau nebevystyti temos ir palikti Rapolą ramybėje, tačiau šis negalėdamas suprasti ir susitaikyti su tokia situacija vis tiek nueidamas dar suriko žmonai taip, kad ir keistasis buto savininkas jį išgirstų:

– Aš laiko neturiu tokiems žaidimams! Palėpę matai reikia išvalyti!

– Ne tą palėpę. Savo! – lyg po ilgo laiko gelmėse būtų išniręs į paviršių ir vėl įkvėpęs oro jiems pavymui džiaugsmingai sušuko Rapolas ir uždarė savo namų duris.