Eilėraščiai, 2016 m. leidykla "Eglė"

 

 

Pasislėpusios saulės šviesoj

Pirmoji D. Rekio poezijos knyga.

  

 

................................................................................................

Naujausi eilėraščiai
  • ***

    Prisimenu
    kaip močiutė
    sugnaibiusi duonos riekę
    į lėkštę šulinio vandens
    ir įbėrusi šaukštelį cukraus
    patiekdavo kaip kokį skanėstą
    iš savo vaikystės.
    Aš valgiau
    ir man buvo skanu tada
    prisimenu...

    Niekada neužmiršiu
    pirmo „Pepsi“ gurkšnio –
    „Coca colo‘s“ nepavyko gauti –
    skonis buvo nuostabus
    vaikui, kuris dar nesuvokė
    ką tai reiškia.
    Vaikas, kuris bėgiodamas basomis
    kaimo žvyrkeliais džiaugėsi,
    kad gali bėgioti be tikslo.
    Taip džiaugėsi, kad neretai
    pamiršdavo laiku sugrįžti namo
    pažiūrėti animacinių filmukų –

    Savo vaikams nesiūlau ragauti
    duonos su vandeniu –
    Pasaulis per daug pasikeitė.
    Jiems liko kiti pirmi kartai
    jų vaikystės prisiminimams,
    o man džiaugsmas,
    kad prisimenu...

  • Salomėjai

    Lapai, likę ant medžių žiemoti,
    Užsispyrusiai nori gyvent –
    Ar galėtų tave jie išmokyt
    Nebijoti mylėti rudens?

    Ar galėtum lakštingala suokti
    Siaučiant pūgai, žvarbiais vakarais
    Ir į vakaro raustančią saulę
    Nebijoti žiemos įsileist?

    Ar galėtum stovėt prie bedugnės
    Ir pažvelgti aukštyn krisdama?
    Ne į ugnį. Į tekančią upę – –
    Ne į jų, o į mano rankas – – –

  • ***

    Nei dėl tavęs,
    nei pas tave –
    kaip saulė
    ateina mintis:
    Lupasi laiko svogūnas.
    Pats lupasi
    ir nereikia ašarų.
    Nieko nereikia...

    Daug kartų galėjai
    toj upėje nusiprausti
    priimdamas jos krikštą –
    Ne vasara buvo šalta,
    upė.

    Sukasi Žemė.
    Pati sau sukasi
    ir nereikia jai ašarų.
    Nieko nereikia,
    kaip tavo mintims,
    kurių nebe prisimeni.

  • ***

    Tu vis bėgi ir bėgi,
    vertiesi kūliais,
    rideniesi žemyn
    lyg vaikystėje nuo kalno
    per sniegą ar žolę.
    Tik dabar nebėra to
    džiaugsmo,
    nes galvoji,
    stebi kur kokį akmenį
    ar kupstą
    aplenkti.
    Pristabdai ir saugaisi,
    kad kas nelūžtų.
    Ieškai prasmės –
    Baugina tai,
    kad nematai
    kalno papėdės.
    Akimirkai stabtelėjęs
    klausinėji savęs:
    „Jau viskas,
    užteks ridentis?
    Laikas atsistoti ir kopti
    atgal į kalną
    ar pasimuistyti ir vėl
    pasileisti strimgalviais
    žemyn?“
    Tik strimgalviais,
    kaip vaikystėje,
    jau neišeina...
    ---------------------------
    Bet tu bandai,
    Bet tu klausi, kodėl -
    Dar turi vilties...

  • ***

    Caksi! Caksi vis...
    Caksi, pakaustyto arklio kanopos
    į akmeninį grindinį
    nusižudžiusios,
    kad pamaitintu save,
    nakties tamsoje,
    kurioje gali tik užuosti
    viską apvilkusį rūką.
    Caksi taip geliančiai lėtai ir skausmingai,
    caksi per ausų būgnelius
    sėdamos gyvastį –
    Rūkas geriasi į odą. Padengia visą.
    Aprengia rūko skafandru,
    o kanopos vis caksi
    kaip kalamos vinys į karsto dangtį
    ir su kiekviena jų darosi vis sunkiau.
    Baimė panardina į drėgmės prisodrintą orą,
    į negimusio ryto įsčias
    ir drauge su nakties rūke pasiklydusios
    vilties orgazmu išspjauna gyventi.
    Akys nespėja. Negali atsimerkti.
    Prilipę akių vokai, pilni traiškanų,
    plyšta tik po to, kai atpylus varganą skrandžio turinį
    kūną apima konvulsijos.
    Tik po kelių akimirkų vėl yra jėgų
    šiek tiek kilstelėti ranką,
    kad ši pridengtų rūko apimtas akis
    nuo kažkaip įsiveržusios saulės.
    Galvoje nėra nieko
    tik arklio kanopų caksėjimas – prisiminimas,
    kuris sugrąžino gyvybę.
    Lėtai ranka nuslysta nosimi kol pasiekusi lūpas
    trindamasi į poros savaičių žilstelėjusius barzdos šerius
    nubraukia prie jų prilipusius vėmalų likučius.

    Prikeltas keliasi ir eina,
    kad papasakotų kitiems tai ką matė.
    Ir kiti juo tikės.
    Bus tokių kas žavėsis juo,
    nes niekada patys neišdrįstų to patirti.
    Stebuklas!
    Miręs žmogus – nebe šliaužios gatvėmis.
    Vaikščios.

    Caksi arklio kanopos...
    Arklio, kurio nė nebuvo.

  • ***

    Suglumintas
    Drovių vilkauogių
    Bėgu slėptis miške
    Nuo medžių,
    Nes žinau
    Tu ateisi,
    O aš
    Dar per silpnas,
    Kad vėl
    Nenuskęsčiau...

    Rytas žnaibo
    Rasotus skruostus,
    Kiša drugį
    Kažkur tarp menčių –
    Tik nereikia!
    Nereikia paguodos
    Laiškuose
    Paliktuos ant slenksčio.

    Saulė geria rasas.
    Aš mintis džiovinu
    Šakose nužydėjusios liepos –
    Susitikom kada
    Tu dar pynei kasas
    Na, o aš
    Nebijojau gyventi...

    Nežinau,
    Jei paklausi, kodėl
    Su tavim neišgėriau
    Vilkauogių vyno
    Ir kodėl jas rinkau
    Nežinau...

    Mano rytas
    Gegutę kankina.

  • Tavo rytas

    Kas rytą
    Vėl pamilti gyvenimą
    Taip, kad negalėtum
    Parašyti nė vieno eilėraščio -
    Nors vakare
    Būtum parašęs
    Ir ne vieną.
    Tik, kad vakarais
    Rašyti
    Niekada
    Nebūna
    Laiko.

  • ***

    Tu gimei atsitiktinai
    Gatvėje
    Iš nepažįstamosios antausio
    Tėvo pasirinkimo
    Tarp sūnaus ir dukters
    Besilaukiančių skirtingų moterų
    Iš kaltės

    Gimei negyvas, kad gyventum
    Šieno kvape ir basose vasarose
    Ant traukinio bėgių
    Suplotose monetose
    Subraižytuose keliuose
    Ir nudilgintose blauzdose
    Gazirofkės automate ir ant tilto į jūrą
    Šviežios duonos papentyje
    Ir močiutės lagamine
    Vietoje studentiškos kuprinės
    Pirmoje cigaretėje ir...

    Gyvenai dėmėse išsiliejusio rašalo
    Įsisunkdamas į pirštus ir mintis
    Kiaurai odą
    Paraštėse šaukei atsiprašymus
    Už klaidas ir už tai, kad gimei
    Ne tobulas
    Subraukytas nuo taisymų
    Be gailesčio trupinamas
    Ir filtruojamas
    Savo ir svetimų patirčių
    Gyvenai
    Kol nebuvai
    Išspausdintas.

  • Eina Dievas

    Basomis,
    Medžių viršūnėmis,
    Vėjų šuorais
    Liesdamas debesis
    Eina Dievas
    Melsti tikėjimo
    Lyg vandens
    Beduinas Sacharoje.

    Eina taip,
    Kaip niekas nedrįstų.
    Visagalis
    Prieš jus
    Nusižeminęs.
    Už gyvenimą,
    Kurio neišvys jau –
    Už gyvenimą
    Ašarų žemėje...

    Basomis
    Eina Dievas
    Į nebūtį
    Pasisveikint su tais,
    Kas tikėjo juo,
    Kas gyveno
    Gyvenimo dabartį
    Ir išeiti
    Ramiai nenorėjo,
    Nes...
    Nes pavasaris!

    Eina Dievas
    Medžių viršūnėmis
    Visagalis
    Visai nusižeminęs
    Prašo tų,
    Kurie nebeturi jau
    Prašo, nes
    Išdalino save
    Po gyvenimus.

  • Išgyventi gyvenimą

    Ko vertas
    Subyrėjusios sistemos
    Sraigtelis,
    Domino kaladėlė,
    Kruopščiai sustatytoje mozaikoje,
    Tik tam, kad griūtų
    Nuversdama kitas?

    Tik akimirkos
    Efektui,
    Kitų suteiktos
    Prasmės pateisinimui –

    Kunigo kartojama malda
    Išsilieja močiutės padažu
    Ant šventinio stalo
    Staltiesės
    Ir tu nieko negali padaryti
    Nei dabar,
    Nei tuomet, kai tai nutinka.

    Praeities sopuliai
    Beldžiasi sapnų
    Vaiduokliais.

    - Išgyventi...
    Per tylų kukčiojimą
    Išsiveržia dejonė
    Aukos,
    Kuri netekusi visko
    Užsispyrusiai
    Vis dar nepraranda vilties
    Išgyventi.

    Prakaitas žliaugia kakta.
    Sapno vaiduoklių ašaros
    Prasimušė
    Žadindamos tavo baimes
    Sąmoningam
    Gyvenimui...

  • ***

    Stebiu tave
    Ir bijau, kad neužteks
    Celofano plėvelės apsaugos.
    Nenoriu prisiliesti, bet jau
    Liečiu akimis.

    Prisimeni, kaip vaikystėje
    Traukei iš lauko išvietės
    Ten atsitiktinai įkritusį,
    O gal kitų specialiai įmestą
    Savo mylimiausią
    Vaikystės žaislą?

    Net ir po to,
    Kai ištraukei jį
    Mūvėdamas guminę pirštinę,
    Nuplovei ir iškvėpinai
    Niekada nebegalėjai
    Su juo žaisti
    Taip kaip anksčiau
    Tik, todėl, jog tu žinojai,
    Kad jis buvo šūde.

    Oi, ne čia "papostinau"!
    Netyčia įkėliau į komentarų skiltį.

    Prašau, tik neieškokite sąsajų,
    Neinterpretuokite,
    Nesikapstykite po šūdą,
    Nes pirštinių gali neužtekti.

    Jos neapsaugos nuo jūsų.

  • Tėtukas

    Prisimeni moteris, merginas,
    Kurias mylėjai, su kuriomis mylėjaisi
    Ir tas, kurias tik...
    Prisimeni gražias ir ne.
    Prisimeni ir tas, su kuriomis
    Taip niekada ir nesusipažinai.
    Jos įsiskverbia į tavo mintis
    Lyg į gyvenimą
    Ir ima čia daryti savo tvarką.

    Vienoje tavo vizijų
    Jauna studentė
    Marga suknele iki kelių
    Prisėdo šalia tavo ryto
    Ir nekaltai bakstelėjusi pirštu
    Atsainiai pastebėjo:
    - Oi koks pilvukas (sugėdino, išsigandai)
    Visai kaip mano tėtuko
    (Iškarto supratai ji tavo).

    Tėtuko svarbą moterims supratai anksti.
    Buvai su daug moterų.

    Vakar, žavi seselė
    Išeidama iš palatos tave paguodė:
    - Aš suprantu Jus.
    Jūsų liga kaip mano a. a. tėtuko.

    Buvai su daug moterų,
    O dabar gailies,
    Kad pats neturėjai dukters.

  • Susitikimai

    Mes susitinkame.
    Šypsomės.
    Sveikinamės apsikabindami,
    Bet tik prisiliečiame,
    Prisiglaudžiame
    Vienas prie kito
    Ir lyg vanduo
    Nuo aliejuje išmirkytų
    Pirštinių
    Nuslystame tarpupirščiais
    Taip ir nepalietę,
    Neįsigėrę į odą,
    Neparagavę vienas kito
    Tikrojo...

    Ir tik kaukėmis
    Susitrenkę
    Apgadiname jas
    Iš vidaus –

    Mes išsiskiriame.
    Šypsomės.
    Apsikabiname atsisveikindami –
    Tik, kad susitikę
    Visai nebuvome...

  • Iš(si)laisvinimas

    Sustoju ten
    Kur paskutinį kartą
    Išsiskyrėm –

    Vien tam,
    Kad pagaliau
    Išlaisvinčiau
    Tos, paskutinio karto
    Praeities
    Prarytą žodį,
    Nes pernelyg žiauru
    Nekaltą
    Amžiams pasodint už grotų.

    Ne jam, o man žiauru...

    Ir nesvarbu,
    Kad laisvė ši
    Nebepaguos jau jo,
    O man nebesuteiks vilties.

    Išlaisvinu
    Ir pats savęs atsiprašau
    Jog jau nemoku guosti,
    Kad sielą pjaustau
    Nepridengdamas akių
    Skraiste.

    Tu
    Man pamoji
    Ten,
    Iš praeities
    Ir vėl nutolsti.
    O aš žengiu toliau
    Neslėpdamas,
    Kad pamiršau
    Kaip tu tuomet atrodei...

    Svarbu išlaisvinau
    Nekaltą –
    Svarbu dabar geriau.

  • Tikėjimas

    Dviejų,
    Tamsoje stovinčių,
    Veidrodžių
    Beprasmė egzistencija
    Gyvena baimėje,
    Kol šie tikį
    Gyvendami
    Laukimu
    Šviesos,
    Kurią galėtų
    Atspindėti,
    Kad patvirtintų
    Jų kūrėjo tikėjimą,
    Šviesa.

    Tamsoje
    Sukurti atspindėti
    Šviesai
    Ir sugerdami tamsą
    Veidrodžiai
    Nežino
    Ar pajėgs
    Patys suprasti,
    Kad šviesa atėjo,
    Kai ši ateis,
    Nes tam, kad
    Atspindėtų
    Jie jos negali matyti.

    Veidrodžiai
    Negali žinoti
    Ar jie iš tikrųjų
    Veidrodžiai,
    Tik tikėti
    Savo kūrėjo
    Tikėjimu
    Šviesa.

  • Bebaimis

    Vakar numirei –
    Dar sykį.
    Tiesa tik mintyse,
    Bet visgi...

    Kritai į bedugnę
    Ir džiaugeisi
    Stebėdamas kaip tolsti
    Nuo gyvenimo
    Rūpesčių.

    Mintyse baimės nebuvo.
    Baimė liko gyventi
    Gyvenime...

  • Pasivaikščioti

    Išėjau pasivaikščiot į nebūtį –
    Paklausyti paukščių čiulbėjimo
    Ir įmerkti kojas į kankinį,
    Kad sugeltų šaltu tikėjimu...

    Pradingau lyg nebūčiau nė gimęs.
    Lyg būtis nebūtin išsikraustytų –
    Oras virpa lietum nusivylęs
    Dega ašaros, kad nelaistytų...

    Saują žemių netyčia pasėmęs
    Iš būties tik tiek – prisiminti.
    Tai kas buvo dabar šešėlis
    Ir be saulės, ir be paminklų.

  • Skęstu

    Kiekviena paskutinė sekundė
    Lėtai braižo veidą
    Tyčiodamasi iš tavo būties.

    Dar akimirka
    Ir plaučiai prisipildys
    Purvino vandens.

    Visuomenė reikalauja.
    Šeima reikalauja!
    Reikalauja kvėpuoti vandeniu.

    Į kraują plūstelėjęs
    Adrenalinas
    Suspaudžia smegenis.

    Ar įmanoma
    Tai kas neįmanoma?
    Atsakymai kitapus veidrodžių.

    Panika. Neviltis. Blaškymasis.
    Panika. Nusiraminimas.
    Panika. Susitaikymas.

    Girdėta vaikystėje melodija
    Netikėtai suskamba galvoje
    Priversdama užsi-miršti...

  • Tarp eilučių

    Į subraukytas paraštes! –
    Tai, kas netilpo
    Tarp eilučių…

    Lyg akmenys
    Ant bėgių
    Pasakos atsiridena
    Stikliniams traukiniams,
    Važiuojantiems pro jas
    Be kliūčių...

    – Kas būčiau
    Jei įtilpčiau
    Tarp eilučių,
    Ir paraščių,
    Nebūtų jei,
    Iš vis?!

    Visai ne vietoje
    Nuaidi klausimas
    Pavasario žibučių.

    O tavo klausimas:
    – Kada bus kitas
    Traukinys?

  • Sistema

    Esi verčiamas
    Atsikelti ryte
    Ir ne todėl,
    Kad norėtum miego.

    Tu jau dvi valandos
    Kaip nemiegi.

    Suskambantis žadintuvas,
    Lyg konclagerio sirena,
    Įjungia išugdytą
    Pareigos jausmą,
    Kuris be gailesčio
    Išspiria tave iš lovos.
    Tuomet tavo žvilgsnį,
    Kaip kačiuko snukį
    Į ne vietoje pridarytą reikalą,
    Reguliariai merkia
    Į laikrodžio ciferblatą.
    Taip kas kartą
    Tarsi smūgiuotu
    Gumine lazda per inkstus,
    Nes jam nėra
    Kada laukti,
    Nes jis taip išmokytas...

    Galiausiai neapsikentęs
    Tavo vangumo
    Čiumpa už pakarpos
    Ir veda.
    Tu žinai –
    Veda sušaudyti,
    Bet vis tiek nesipriešini
    Ir eini.
    Eini
    Nežiūrėdamas
    Po kojomis,
    Nežiūrėdamas
    Į sutiktųjų veidus,
    Kad neišvystum jų akyse
    Gailesčio.
    Pasmerktas,
    Nes ir pats save pasmerkei...

    Kaip visada
    Ateini pirmas
    Į darbą
    Nors žinai,
    Kad niekas už tai nepadėkos.
    Žinai ir vis tiek eini...

    Sėdi prie savo stalo
    Ir įsijungi kompiuterį
    Kaip tai darei
    Pastaruosius dešimt metų.
    Šūvis į pakaušį,
    Kurio visą rytą tikėjaisi
    Kažkaip
    Vis tiek nustebina.

    Čia
    Tu jau
    Nebereikalingas.

    Prisijungimo slaptažodis
    Pakeistas...

  • Nepalaužiamas

    Iš visur.
    Ir per duris,
    Ir per langus
    Atskriejančios skeveldros
    Negailestingai susminga
    Į tave,
    O kitos
    Lyg kokiame „Matricos“ filme,
    Dar nesukurtoje jo dalyje,
    Sustingusios ore
    Grėsmingai žiūri
    Ir laukia savo eilės
    Nerimaudamos,
    Kad joms nebeliks
    Vietos į kurią
    Galėtų susmigti.

    Tu jau nebeklausi
    „Kodėl?“ ir „už ką?“
    Tik niekaip negali suprasti
    Dėl ko –
    Vis dar stovi...

    Atsakymas prieš tave:
    „Nes nežinai atsakymo“,
    O gal tik todėl,
    Kad pirmoji skeveldra
    Smigo į smegenis...

  • Vėl ir vėl

    Vėl ir vėl
    Pervedi pinigus
    Savo vaikui,
    Kurio nematei metus ar du
    Ir nežinai kada bepamatysi.
    Lyg mokėtum už šildymą,
    Už elektrą ar vandenį
    Tiesiog
    Pervedi –

    Bet
    Vėl ir vėl
    Burnoje lieka keistas skonis
    Lyg būtum prarijęs
    Celofano maišiuką
    Ir pats vis stebiesi,
    Kad jis neužstrigo gerklėje.

    Kaltė –
    Ant priekalo
    Išskėtusi kojas kurva
    Niekada nepaguodžia
    Tik išrašo
    Dar vieną čekį,
    Kad susimokėtų mokesčius
    Ir praneštų visiems,
    Jog naudojiesi jos paslaugomis.

    Nėra prasmės
    Tyliai žvelgti į sūnaus nuotrauką.
    Nėra kaltų,
    Todėl nėra atleidimo...

    Jis emigravo
    Dar negimęs
    Savo motinos galvoje
    Dar tada,
    Kai nė tu jos nepažinojai,
    Todėl
    Vėl ir vėl
    Sumoki visas sąskaitas
    Net tas, kurias
    Pats sau išrašai,
    Kad
    Vėl ir vėl
    Galėtum
    Laukti...

    „O tu?“
    Užduodi sau klausimą
    Ir pats sprunki
    Pas kurvą,
    Į butelį
    Ar darbą,
    Kad
    Vėl ir vėl
    Galėtum
    Gyventi...

  • Atsisveikinimas

    Ką pasakai pražydusioms alyvoms
    Tai supakavęs dovanoji vieversiams...
    Nebylūs stovim. Ašaros negyvos.
    Ant žemės žemei stovim nusilenkt...

    Į rudenį nevaromos pabėga dienos –
    Iš praeities ataidi jaunystės ilgesys.
    Vaikystėje išmindytos ražienos
    Mintims per sunkios... Vėliai nebegrįš...

    Kaip noris juoktis viską prisiminus,
    Kai tyliai užgula pečius gyvenimo našta
    Lyg mylimoji rankomis apsikabinus,
    Lyg mylimoji nekalta...

    Ką pasakei pražydusioms alyvoms?
    Žodžius nusineša į dangų vieversiai –
    Žiedai sumindyti po kojomis nebylūs...
    Tik tam, kad ji galėtu būti, tyliai išėjai...


    ***
    Pradžiai bus kibirkštis
    Ir išplėš iš tamsos sąstingio mintį,
    Kuri lies, kuri bėgs, kuri degs
    Nepalikdama abejingų.

    Iš būties nebūtin
    Per pavasarį, vasarą, rudenį
    Ir sugrįš, ir užges,
    Kad ir vėl kibirkštim atsibustume.

    Ar girdi? Ar buvai su manim
    Kol nespėjau išeiti?
    Susitikim kada
    Prie puodelio arbatos,
    Kai nereiks skubėti gyventi...

    Ne, nesigailiu nieko! O, tu?
    Dar sugrįšiu nekartą į ratą –
    Suksiuos taip, kad apsvaigtų galva,
    Ta galva, kuri nesuprato.

  • ***

    Pavargę veidai,
    Sumerkę žvilgsnius į ateitį –
    Kažkur visą laiką skubantys,
    Vienas kito nematantys,
    Šlifuoja gatves
    Ryto ir vakaro srovėmis
    Tekėdami,
    Kažko tikėdamiesi...

    Trina
    Batus į šaligatvius,
    Šaligatvius į batus.
    Brūžindami pečius į pečius
    Plaukia miesto gatvėmis
    Su savimi
    Viena versmės srove
    Nešdami,
    Nešdamiesi:
    stiklines viltis,
    plastikinius tikslus,
    akmeninius rūpesčius...

    Glūdinasi, valosi
    Kaupia mineralus –
    Nė nenumanydami
    Kas jie ir kas bus...
    Patys tik detalės,
    Tik sudėtinės dalys...
    Ko? Kažko...
    Niekas nežino
    Kur išsiverš versme
    Iš miesto, iš civilizacijos...
    Ką atgaivins?
    Kas ją gers?
    Supilstytą į butelius,
    Ar nefiltruotą
    Rieškučiomis?..

  • ***

    Mintis,
    Gimusi
    Netikėtai,
    Nelauktai,
    Netyčia,
    Staiga
    Užaugo ir
    Iš vidaus
    Griaudama
    Kalėjimą,
    Kuriame netilpo
    Išsiveržė,
    Išsilaisvino
    Ištiesdama
    Sparnus
    Pasaulyje,
    Kuriame – per maža,
    Kad skristų...

  • ***

    Jauti kaip maloniai
    Dilgčioja
    Pirštų pagalvėlės,
    Kai švelniai ranka brauki
    Jos skruostu
    Stengdamasis
    Neprisiliesti.

    Tą akimirką
    Gimė pradžia to,
    Ko tau nepakeisti...

    Tik tu nežinai
    Kuo viskas baigsis
    Ir negali žinoti...

    Tą akimirką
    Tu net nežinai,
    Jog gimė pradžia.

    Tą akimirką
    Tu nieko nenori žinoti...

  • ***

    Tavo odos plaukeliais
    slenkantis šešėlis
    iš vasaros, kai praradai
    naivumą
    sukūrė pasaulį
    be sienų –
    Dykuma...

    Per viešbučio dangoraižyje langą
    saulė ta pati
    kaip ir mano kieme,
    kuriame kariauju
    su skruzdėlėmis ir piktžolėmis,
    nes negaliu susitaikyti.

    Laikas vašku užantspaudavo
    svetimo Dievo karsto dangtį,
    kad susitiktumėm nebūtyje,
    nes tavo dykumoje
    neliko vietos
    mano kiemo skruzdėlėms.

  • The road of life

    Road - dirty legs
    barefoot kissing the road
    walks, heavily strides
    crooks to the ground legs.

    Time stoving the weight
    heavy for tired legs
    I want to sit a bit on the edge
    of road, that never stops...

    Melts, fuses, dribbles
    and turns into road my legs...
    Road shelters your load
    and the legs walks further away...

  • (Pa)(si)tikėjimas

    Ryto
    Alsavimas
    Rasa
    Gula į pievą –
    Pirmos,
    Šių metų,
    Gėlės
    Prie kelio
    Pas Dievą...

    Tyliai,
    Kasdien
    Saulei kylant
    Skleidžiasi
    Naujos viltys –
    Tavo gerumui
    Žodžių
    Nereikia...
    Gėlės
    Kviečia
    Meile
    Dalintis!

................................................................................................

Trumpiai
  • Niekas išėjusiems
    Rožių neneš.
    Spygliai nebeturi prasmės...

    ***
    Kas skaito, rašo
    Valgyt neprašo.
    Prašo paremti...

    ***
    Malda
    Vienarankio
    Niekuo ne prastesnė...

    ***
    Šimtakojis vonioje pranašauja pavasarį -
    Tik..., prašau..., neišsigąsk,
    Nenužudyk pavasario...

    ***
    Klaidos - neišvengiama gyvenimo dalis.
    Laisva valia renkiesi tik
    Atsiprašyti ir atleisti.

    ***
    Visi vienodai
    Norim būti
    Geresniais
    Tik tingime
    Skirtingai.

    ***
    Atsiprašysiu -
    Tavo tikėjimas
    Manęs neįtikina.

    ***
    Vaikas
    Iš praeities.
    Tavo? Tu –
    Vaikas
    Beldžiasi,
    Reikalauja dėmesio?
    Ne, tiesiog gelbėja
    Tave suaugusį.

    ***
    Lyg žuvis
    Krante
    Su kojomis,
    Žvelgianti į vandenyną
    Ilgisi praeities
    Gyvendama ateitimi –
    Plaukioti – tai ne lakstyti
    Basomis po pievas.
    „Ne negrįšiu“
    Apsisuka ir nubėga pievomis
    Pasitikti svajonės.

    ***
    Pamestas saulės,
    Užaugintas gegučių
    Lietus jūros batais
    Aria vagą paguodos.
    Į tave atsirėmęs sėja -
    Tavo kūnas tik filtras
    Druskos.

    ***
    Įsikniaubus į jo krūtinę
    Ieškai savo
    Atodūsiams kelio –
    Ir lietus! Ir naktis! Ir…
    Ak, ir...
    Nekalbės!
    Rymo ramios ramunės
    Ir niekas
    Neskabys jų lapelių viltingai.
    Įsikniaubus į jo krūtinę
    Ne ramunių ir tu tikies.

  • ***
    Tavo mintys ne bezdalai,
    Kad užuosčiau...
    Kalbėkimės!

    ***
    Niekada daugiau ir taškas,
    O užtvirtinimui
    Dar du taškai...

    ***
    Mano sąžinė rami
    Tik sieloj liūdna,
    Kad neramiosioms sąžinėms
    Visą tai nė motais.

    ***
    Kartais išjungi kompiuterį ir svajoji
    Apie geresnį gyvenimą
    Tokį kaip tavo
    Facebook profilyje.

    ***
    Jeigu tu gali
    Paneigti
    Tai įrodyk,
    Kad gali -
    Tyli.
    Neigi...

    ***
    Mažas buvai gražesnis.
    Vėliau - panašesnis į motiną -
    Spjaunu į godojimą dobilo!
    Sausra ---

    ***
    Šnarantys šratinukai.
    Ne, nekontrolinis –
    Muzika.

    ***
    Eglė
    Prie namo
    Jau prijaukinta
    Auga dienomis
    Naktimis šoka
    Gruzinišką šokį
    Dangui, kuris
    Tik lašais pravirkęs
    Gali ją pamatyti.

    ***
    Dugne nieko nėra
    Tik likimas
    Arba likimas yra
    Dugnas.

    ***
    Į svečius
    Per akis
    Provincijos intelektualų,
    Kurie vis dar pirštais traiško
    Kolorado vabalus
    Ateina Jaukuma
    Ir prisėda prie stalo
    Alkana ir nepastebėta
    Kaip šmėkla
    Stebi godžiai kemšantį
    Internetą.

  • Buvo gyventa

    Prašau
    Rašau
    Aš -
    Jau...

    ***
    Neskirstau žmonių
    Pagal partijas
    Tik pagal žmogiškumą.

    ***
    Plekšnoju sau per galvą
    Žuvies uodega,
    O kas man durnam -
    Svarbu viskas apmokėta
    Kultūros ministerijos.

    ***
    Jeigu būna
    Te bus
    Gyvenimas!
    Vien tikėjimu
    Netikiu.

    ***
    Bus!
    Tikrai kažkas bus –
    Ilgai laukta melodija
    Tuoj, tuoj suskambės
    Nusinešdama visus
    Draugėn į savo šventę.
    Ilgai laukta.
    Žinoma tik intuityviai,
    Nes dar negirdėta.
    Tikros Kalėdos
    Bus...

    ***
    Geriau taip,
    Nei niekaip!
    Ar niekaip,
    Nei taip?
    Šliaužia sliekas
    Į priekį
    Nuo tavęs
    Atbulai...

    ***
    Šešiasdešimtmetė bobutė
    Pirmą kartą gavo kvietimą
    Į pasimatymą.
    Visgi išlaukė...

    ***
    Aš ėjau,
    Kai mes negalėjome.
    Aš tikėjau,
    Kai mes netikėjome.
    Ir mačiau
    Tamsoje kai žiūrėjome.
    Ir skridau,
    Kai skraidyt nemokėjome.
    Aš buvau,
    Kai mūsų nebuvo
    Jau.

................................................................................................

Haiku
  • Senas vežimas
    Girgžda dulkėtu keliu.
    Saulė leidžiasi.

    ***
    Prisiminimas
    Ir granito skulptūra
    Abudu - sunkūs.

    ***
    Pėdos akmenyje
    Pravirksta sniegui tirpstant.
    Mano Klaipėda.

    ***
    Gėlės jau vysta.
    Metalu apkaustytas
    Akmuo pražydo.

    ***
    Vėjas nuo jūros
    Atneša kiro žinią
    Kurčiam praeiviui...

    ***
    Tik klevo lapas
    Prilipęs prie lango.
    Sodyba tuščia.

    ***
    Šis ledonešis
    Ne tik žiemą palieka.
    Stoviu vienas krante.

  • Akmenų krūvos,
    Apaugusios žolėmis.
    Nearti laukai.

    ***
    Saulė leidžiasi
    Ilgindama šešėlius.
    Skuba praeivis.

    ***
    Margučio lukštas
    Ir rasos vaivorykštė
    Voratinklyje

    ***
    Vėjas virkauja.
    Klevo lapas pridengė
    Antkapio datą.

    ***
    Šerkšnas užgulė
    Vienišą lauko akmenį
    Nepastebėtas...

    ***
    Beržo šakose
    Vienas geltonas lapas.
    Už lango ruduo.

    ***
    Pilna jūržolių
    Armonikėlė lūpoms
    Vėl kišenėje.

  • Žydi kaštonas.
    Jo pavėsyje stovi
    Namo pamatai.

    ***
    Po akmenimis
    Upėje neršia žuvys.
    Žvejai namuose.

    ***
    Kaimo pievose
    Sumindytos žibutės.
    Stirnos pėdsakai.

    ***
    Smėlyje skęsta
    Akmeniu virtusi šukė -
    Jūros pėdsakai.

    ***
    Stūgauja vėjas.
    Ten "Velnio pėda"
    Pavadino akmenį.

    ***
    Bijūnų puokštė
    Vazoje ant palangės.
    Palata tuščia.

    ***
    Nėr vėjo visai.
    Tinkluose tik jūržolės.
    Sausos. Pernykštės.